Kelionė po Turkiją su detektyvinėm istorijom
2012.09.04  Straipsniai:  KelionėsJūsų straipsniai  23 3510
 
Turkai labai mėgsta šokti - tai jie daro emocingai  

Kelionių reportažų konkursas populiarus - sulaukėm daug įdomių straipsnių. Juos publikuosim neskubėdami, o nugalėtoją rinksime mėnesio gale.

Šiandien siūlome šmaikštų Leonardo Skirpsto pasakojimą apie rojų, pragarą ir vestuves ;)


Prisipažinkim: nors esame ganėtinai nuodėmingi, bet vis vien pasvajojam apie būsimą dangaus malonę... Tikroviškų pasakojimų, prisiminimų ar fotoreportažų iš ten nesulaukiam. Todėl nieko keisto, kad šią nišą kiekvienas skubame užpildyti savom fantazijom... Mėgstu keliauti, tad neužilgo pačiais įvairiausiais lėktuvais baigsiu sukti dešimtą ratą apie mūsų žemelę. Kai lėktuvas ,,kaba“ 11 km aukštyje, tai lyg ir dangaus dangus turėtų būti kažkur nebetoli...

Musulmonų pasididžiavimas, Stambulo Žydroji mečetė su šešiais minaretais.  
Draugų dukra pamilo turką. Mus pakvietė į vestuves. Su džiaugsmu priėmėm kvietimą. Tai galimybė dar kartelį apsilankyti Turkijoje, susipažinti su jų tradicijomis, na, ir sušlapinti kojas Juodosios jūros vandenyse... Taigi trys šeimos iš Lietuvos keliauja į Turkiją patikrinti, kaip jie triumfuoja, kad pavyko iš gintaro krašto išvilioti gražuolę nuotaką. Ir įsitikinti, ar jaunikis nekuria haremo... Iš Rygos per Stambulą skrendam iki Trabzono, miestą ant Juodosios jūros kranto. Iš ten iki jaunikio tėvų namų liks dar apie 150 km automobiliu.

Pirmieji siurprizai prasideda jau Rygoje. Bagažo registratorė sukeitė visų mūsų lagaminų numerius. Smulkmena, pamanėm, patys juk atskirsim savo nešulius. Skrendant pigių skrydžių kompanijų lėktuvais visko nutinka... Taupydami jie kartais pagaili įjungti oro kondicionavimo sistemą. Mums taip ir nutiko. Laineryje pasidarė tvanku. Visa laimė, matau, lėktuvo palydovė siūlo gaiviųjų gėrimų, arbatos ir kavos. Kai mano išsigelbėjimas, gurkšnelis stiprios kavos, jau ranka pasiekiamas, staiga viskas kažkur prapuola. „Išsijungiau“...

Juodosios jūros Ordu kurortinis miestelis. Ant šių kalvų jaunojo tėvai turi lazdyno riešutų plantacijas.  
Toliau veiksmas vyksta man aktyviai jame nedalyvaujant. Lėktuvo vadas pasiteirauja, ar tarp keleivių yra gydytojų. Mano džiaugsmui (džiūgavau jau sąmonę atgavęs), jų atsirado netgi du. Truputėlį ,,paklajojęs“ debesėlių karalystėje sugrįžtu į realybę. Vaizdelis gan pasakiškas. Iš kairės sėdi žmona – gaila, be šypsenos veide. Dešinėje – mane apglėbusi dailutė palydovė (lėktuvo, tik nepamanykit kitaip). Pasirodo, ta gražuolė laiko prispaudusi man deguonies kaukę. Priešais sėdinti suomė gydytoja stengiasi surasti kažkur ,,pradingusį“ mano pulsą... Dar akimirką pasilepinu tokia puikia kompanija. Paskui pareiškiu, kad man viskas gerai, kad tęsti kelionę sugebėsiu ir savarankiškai.

Jums smalsu, kas man atsitiko? Ogi nieko baisaus. Ačiū už gėles, vainikų šįkart neprireikė... Nukrito ir taip žemas mano kraujospūdis.

Vėlų vakarą atskrendam į Trabzoną. Laukiam bagažo. Visi keleiviai išsiskirsto, tik mes tebestovim dar vis (aha, šiemet – 150 metų, kai gimė Maironis)... Laksto turkai, energingai gestikuliuoja, barasi... Pagaliau pareiškia, jog mūsų lagaminai... liko Stambule. Atskraidins juos tiktai kitos dienos ryte. Primenu: skrendam į vestuves, lagaminuose – dovanos jauniesiems ir mūsų rūbai.

Kitą rytą mūsų įgaliotas žmogus jau laukia to bagažo, bet ... Cirkas tęsiasi: lagaminus nuskraidino į visai kitą miestą, už 300 km. Gerai, kad turkai į vestuves kviečiasi visą plačią giminę. Jaunajam pavyksta rasti pažįstamų ir tame miestelyje, jie pasirengę mums padėti. Tik po valandėlės sužinome dar vieną naujieną: atskrido tik du lagaminai... Aišku viena, jog kažkam teks pirkti rūbus, tinkančius garbingai atstovauti savo kraštui... Puoštis Turkijoje siūtais rūbais tenka jaunosios tėvams. O tą velniai žino kodėl (pardon) be mūsų keliavusį trečiąjį lagaminą vis dėlto atgauname. Stambule, prieš pat skrydį namo...

Turkai labai mėgsta šokti - tai jie daro emocingai  
Svečiai vaišinami tik tortu  

Dar truputį apie vietos vestuvių papročius. Svečių sugužėjo apie šimtą. Visi renkasi į didelę salę, įsitaiso prie tuščių stalų. Pasirodo jaunieji. Paplojam, suskamba muzika, ir prasideda lyg kokia diskoteka. Šoka visi – ir maži, ir seni... Po valandėlės ,,įvažiuoja“ tortas. Jaunieji jį pjausto ir vaišina svečius. Tiesa, dar gaunam sulčių 0,2 ml tetrapakuose. Ir – viskas... Turkijoj taip priimta. Beje, dėl vaišių. Vis dėlto mums buvo suorganizuota speciali programa: stalai lūžo nuo vaišių ir tauriųjų gėrimų. Smagu, kad turkai sparčiai europėja...
Visų nuotaika puiki. Jauniesiems įteikiamos dovanos  
Nuotrauka prisiminimui su naująja giminaite  

O tenykščių vestuvių ,,vinis“ – dovanų teikimas. Jauniesiems užrišamos baltos juostos, į jas segami aukso dirbiniai. Kuo turtingesnis giminaitis, tuo geltono metalo daugiau. Turčiai stengiasi segti dovanas neskubėdami, su pauzėmis, kad visi spėtų pamatyti ir įvertinti jų dosnumą. Grynuosius paduoda vokuose. Vėliau sužinom, kad visos dovanos atiduodamos jaunajai, bet ji privalo savo vyro tėvams pranešti, kas kiek pinigėlių padovanojo. O tempora, o mores!..

Leonardas Skirpstas 
leopoldas

leopoldas


Komentarai
Turinys
  • Albertas.G.
    Albertas.G. 
    nesiseka
      2012.09.04, 13:47, vertino: Gerai, , rašė:
    O ne bus , kad vaiką atims? ,nors tai jau kitą istorija.
  • leopoldas
    leopoldas 
      2012.09.04, 13:57, rašė:
    Visko šiam pasaulyje būna. Nesenas Lietuvos pavyzdys rodo, kad ir čia vaikai ,,stumdomi"... Iki šios akimirkos ten viskas gerai, neseniai visa šeimynėlė atostogavo Lietuvoje. Dėkui Jums.
  • eFoto redaktorius    2012.09.04, 14:01, rašė:
    ,,vinis“ – dovanų teikimas - tai turkų papročių dalis. Rodos ten dar yra tradicija ir teisė išvyti žmoną iš namų bet kada, neleidžiant nieko pasiimti. Tad žmona pastoviai nešiojasi visas savo brangenybes. Ir papuošalų prašo vis daugiau, kad jų santykiai būtų „tvirtesni“.  Vyras tiesiogine prasme investuoja į žmoną :)

  • leopoldas
    leopoldas 
      2012.09.04, 14:31, rašė:
    Jūs teisus, musulmonų kraštuose tradicijos gerokai skiriasi nuo mūsiškių. Kadangi Turkija gan didelė šalis, tai tie permainų vėjai vakarinėje jos dalyje akivaizdūs. O teritorijose arčiau Irano ir Irako ,,tvarkelė" šiek tiek griežtesnė. Gal didelę paslaptį neišduosiu, bet mūsiškė tą geltonąjį metaliuką nunešė į banko saugyklą... Tiesa, teko pabendrauti su jaunojo gimine. Pats jis baigęs mediciną, dirba neurochirurgu Stambule, brolis ir sesuo taip pat baigę aukštuosius mokslus, turi savo verslą. Tėvas gan demokratiškų pažiūrų, visą gyvenimą dirbo mokytoju.
  • Albertas.G.
    Albertas.G. 
    nesiseka
      2012.09.04, 17:33, vertino: Gerai, , rašė:
    papasakok kaip kas fotkina, kiek ima, iš foto pusės?:)
  • leopoldas
    leopoldas 
      2012.09.04, 19:59, rašė:
    ,,Pagavot" mane. Perskaitęs Jūsų komentarą parašiau laiškelį į Turkiją ir pasiteiravau informacijos. Kai tik gausiu atsakymą, pabandysiu atpasakoti. Prisipažinsiu, jog pražiopsojau tokį dalykėlį. Dėkui.
  • Albertas.G.
    Albertas.G. 
    nesiseka
      2012.09.05, 10:07, vertino: Gerai, , rašė:
    na juk jis cekauniausias mums:)
  • G-i-b-a
    G-i-b-a 
      2012.09.04, 20:26, vertino: Gerai, , rašė:
    Taip. Nes negražių moterų nebūna, yra tik nepakankamai finansuotos :-)
  • Vaizdinys
    Vaizdinys 
      2012.09.04, 18:44, vertino: Gerai, , rašė:
    Įdomi istorija. Gaila, kad pasibaigia pačiame įkarštyje. Norėtųsi daugiau :)
  • leopoldas
    leopoldas 
      2012.09.04, 20:12, rašė:
    Mažytę problemėlę turėjau. Aš atostogavau ir buvau ,,atjungtas" nuo visų kompiuterių. Tik retkarčiais efoto pažiūrėdavau telefono ekranėlyje. Šįkart skubėjimas buvo ne pats geriausias mano draugas. Tikiuosi, jog bus dar galimybių papasakoti įvairių istorijų. Dėkui Jums. Malonu, kad perskaitėt ir įvertinot.
  • anava
    anava 
      2012.09.05, 08:52, vertino: Gerai, , rašė:
    Ryte prarijau Jūsų kaip visuomet šmaikštų ir nenuobodų pasakojimą. Tad diena prasidėjo smagiai   :))). Be to, akis iškart pačiupo tą vaizdą, kur... turkai šoka....ir žaibu nunešė pirmyn... į praeitį... t.y., gegužę.... kai teko dalyvauti ne viename vaišingųjų turkų pobūvyje.... taip ir stovi akyse, kai jie, vos užgirdę pirmuosius muzikos akordus, kaip užhipnotizuoti kyla iš vietų ir trepsi salės vidurin... masiškai... bet pirmiau juos pačius aukštyn kyla jų rankos..... visų.... man tas vaizdas įstrigo labiausiai....Taip ir nežinau, kodėl tokia tradicija - gal taip tarsi atribojama asmeninė erdvė?...Juk ten niekas nešoka poromis susikabinę.....net jaunieji, mačiau savo akimis ir..... buvo taip keista..... visų rankos pečių lygyje... Bet linksminasi jie užkrečiančiai...ir muzika jų linksma, uždeganti...nenusėdėsi :D Keisčiausiai tai atrodė jaunos moterys, eidamos  restoraną, išsidabinę vakarinėmis europietiškų modelių sukniomis, aukštakulne madinga avalyne ir..........apsitūlojusios galvas tomis didžiulėmis skaromis - tai bent vaizdelis!!!
    Beje, turkai vis daugiau lietuvaičių išsiveža.... šią vasarą dvi draugų pažįstamos moterys nutekėjo.... tik tuokėsi Lietuvoje, paskui dar Turkijoje... Ir ką tie Lietuvos vyrai galvoja?....O gal baigia išmirti, kaip dinozaurai? :D
    Ačiū Jums už nuotaikingą pasakojimą :))
  • leopoldas
    leopoldas 
      2012.09.05, 15:54, rašė:
    Aš taip pat su džiaugsmu perskaičiau jūsų tekstuką. Galiu patvirtinti, kad tai neišgalvotos istorijos. Tikrai turkai labai vaišingi, paslaugūs. O šokiai, matyt, įaugę į kraują. Įdėmiau pasižiūrėjus, jie ne šiaip ,,trepsi", o šokdami daro gerai išmoktus judesius. Puikus Jūsų pastebėjimas dėl panelių. Rengiasi jos tikrai stilingai, bet tos skarelės viską ,,gadina". Gal čia šiokia tokia ,,apsauga" nuo tokių žioplių kaip aš. Kai mes pamatė kaip efektingai pasipuošė jaunojo sesuo, tai griūk negyvas. Žinoma, negerai, bet pastoviai žvilgsnis ,,pasiklysdavo"... Labai dėkui, Vilija, už puikų komentarą.
  • anava
    anava 
      2012.09.05, 16:44, vertino: Gerai, , rašė:
    Skaros - ne apsauga, tai tikėjimo atributas... bet išties šokiruoja, ypač kai jas ryši jaunos panelės...aš irgi negalėjau atitraukti nuo to akių ir vis vogčiomis fotkinau... prisibijodama, kad galiu už tai ir "užsidirbti" :D....ir dar vienas dalykas, ko niekaip negaliu pamiršti...tas kvietimas maldai iš minaretų bokštų....ypač kai šoki iš lovos aklinoje tamsoje, apie 4 ryto ir....šiurpuliai per kūną bėga nuo tų kraupiai nakties tyloje aidinčių sąšaukų...nes juk mečetė prie mečetės.....gaila, kad to nenufotkinsi... bet filmavimo režimu tą garsą įsirašiau....
  • leopoldas
    leopoldas 
      2012.09.05, 20:12, rašė:
    Tuos jų ,,pašūkavimus" mes ,,pakrikštijome" rusiškai: ,,pereklička"(sąšauka). Kol nepažinau Stambulio, keletą kartų esam ,,užšokę". Apsistojom viešbutyje šalia mečetės. Žinoma, ačiū už nemokamus rytinius ,,koncertus". Tiesa, dar nepaminėjau vieno dalykėlio, atėjus į svečius, avalynę palieki prie durų. Jeigu būtų didelė būtinybė ,,pasiskolinti", tai prašom...
  • anava
    anava 
      2012.09.05, 20:26, vertino: Gerai, , rašė:
    :DDDDDD...ačiū, ačiū, gal kaip nors........su sava...:D...man tik keista, kaip jie mečetėse sugeba iš tos daugyyyybės dėželių po alinančios maldos žemyn galva susvaigę, atsirinkti savo avalynę..... įtariu, ne vienas gal su skolinta išpėdina...:)))
  • leopoldas
    leopoldas 
      2012.09.06, 14:49, rašė:
    Suskilusias klumpes netyčia pasikeisti į ,,lakerkas"?..
  • anava
    anava 
      2012.09.07, 16:27, vertino: Gerai, , rašė:
    Tai - ne...:D.....atvirkštinis pasirinkimas būtų jau visiškas monkės biznis..:))))))
    Ne mažiau įdomus ir Jūsų pasakojimo tęsinys...:))... bet labiausiai nustebino tas, kad..... net policijoje neįmanoma susišnekėti angliškai... Ir dar ne bet kur - Stambule.... Maniau, kad tik mažesniuose ir ne turistiniuose miestuose ta problema tokia ryški..... Kadangi, išėjus pasivaikščioti su kolegomis po Ispartos miestą, pati turėjau "nelaimę" mieste....pabandyti šio bei to pasiteirauti angliškai..... na ir prasidėėėėjo... tas, kurio paklausiau, žinoma, atsakyti nemokėjo, bet....negalėjo mūsų palikti be pagalbos... ėmė garsiai turkiškai rėkauti....aplink mus būrėsi turkai....minia didėjo, o šnekančių angliškai taip ir neatsirado.... visi kažką tarpusavyje tarėsi, rankomis maskatavo.... galiausiai išstūmė vieną vyrioką priekin....šis ištarė "hello"...oooo, galvoju, garbė viešpačiui... pagaliau... bet..... netrukus, vos pradėjau jį šnekinti, paaiškėjo, kad tuo hello jo visos anglų kalbos žinios ir baigėsi...:D.... tuomet gal dar kokias 15 minučių niekaip negalėjome ištrūkti.... juk jie nepaleidžia, kol nesuteikia pagalbos.... draugiški be galo...visi šypsosi... linkčioja... pagaliau iš kažkur surado mokantį.... taip ištrūkome iš apsupties...nes juk mūsų laisvas laikas tirpte tirpo....:((....na, daugiau jau nieko nebeklausiau...visur - tik pantomima...... tuomet jau - be problemų...:)))
  • leopoldas
    leopoldas 
      2012.09.08, 17:14, rašė:
    ,,Nutapėte" labai tikrovišką vaizdelį. Taip gali nutikti ir Kinijoje, ir Japonijoje, ir Tailande... Jie labai nuoširdžiai norės padėti.
  • pikuolis
    pikuolis 
      2012.09.10, 16:36, rašė:
    Garsas toks didelis dėl to kad šventikai tingi lipti į minaretus ir naudoja galingus garsiakalbius, bent jau vakarinėj turkijos dalyje.
  • anava
    anava 
      2012.09.10, 17:51, vertino: Gerai, , rašė:
    Visur, matyt, taip... ir pietinėje, ir centrinėje...kur man teko buvoti..:)
  • leopoldas
    leopoldas 
      2012.09.06, 14:42, rašė:

    Dabar mūsų draugams didžiausia ,,problema“, kaip susikalbėti su žentu, plačia jo gimime. Be dukros pagalbos neišsisuksi. Mano galva, kuo daugiau esi išmokęs užsienio kalbų, tuo geriau. Nors pasitaiko atvejų, kai jos nelabai padeda, – tuomet tenka griebtis gestų ir mimikos. Pardon, bet turbūt pati nesvetingiausia tauta Europoje – prancūzai. Pasipūtę it kalakutai ir neabejoja, jog visas pasaulis turi kalbėti tik prancūziškai. (Kita vertus, tai būdinga turbūt visoms didžiosioms pasaulio tautoms, kadaise valdžiusioms imperijas.) Ko gero, anglų kalba – universalesnė, ja daugiau kur susikalbėsi (jei neatsidursi, tarkim, Alžyre ar Maroke), tačiau irgi ne visagalė.

     Kartą mano žmonai, vaikštinėjant po Stambulą, jai iš rankinuko ištraukė piniginę.Tą ,,operaciją“ pastebėjo prašalaitis, jis sučiupo vagilę ir iškvietė policiją. Taip žmona atsidūrė policijos nuovadoje. Deja, ten nė vienas pareigūnas anglų kalbos nemokėjo. Tačiau ,,mentai“ greitai sugalvojo išeitį. Susisiekė su mieste budinčiu ekipažu, ir tas iš artimiausio (!) turgaus atvežė prekybininką – poliglotą, kuris be didelio vargo galėjo bendrauti net šešiomis kalbomis. Taip pavyko įveikti visus formalumus.

    Nuoširdžiai patariu: nuvykę į svečią šalį, išmokit bent vietos kalba pasisveikinti. Tai lyg ir smulkmena, bet tikrai verta. Studijų metais teko padirbėti Čekijoje, buvau truputį pramokęs jų kalbos. Iki šiol atsimenu kai kurias frazes, žodžius. Vykdami į Šveicariją užsukam į kempingą Čekijoje. Pasisveikinu ir išreiškiu norą apsistoti nakvynei. Čekas paprašo paso, pavarto jį ir, didelei mano nuostabai, gražia taisyklinga tartim užtraukia:„Širdys mergelių linkę vilioti ir suvedžioti...“ Labai jauki akimirka...

    O štai klasikinis nesusikalbėjimo pavyzdys... Apie šią situaciją jau esu anksčiau minėjęs savo komentaruose, bet su malonumu pasikartosiu. Keliaujant po Austriją draugas labai labai užsimanė nubėgti ten, na... Kur net ir karaliai pėstute vaikšto. Užsukam į degalinę. Vos sustojus jis, aišku, ne karališkai ten nužingsniuoja, o zovada nulekia... Bet matom, kad bičiulis sutrikęs mindžikuoja vietoje ir kažką aiškina. Skubam į pagalbą. Situaciją gan greit pavyksta išnarpliot. Pasirodo, užėjęs į degalinę pasakė, jog nori į WC. Degalinės operatorius jam paduoda... tuščią plastikinį langų ploviklio bakelį. Mano draugas kategoriškai atsisako imti... Problemėlė ta, kad šioje degalinėje WC namelis stovi atokiau nuo pagrindinio pastato. Nemaža dalis degalinės klientų, pasinaudoję ,,nameliu“, ne iš blogos valios raktą automatiškai įsikiša į kišenę ir išvažiuoja. Problemą pavyko išspręsti, kai raktą pririšo prie bakelio. Jo nepastebėti – neįmanoma: įsigrūsk, kad gudrus, tuomet kišenėn... O mūsų susinervinęs bičiulis pamanė, kad bakelį jam duoda ,,tam reikalui“...

     

    Moki žodį, (ne)rasi kelią.  
  • žiema
    žiema 
      2012.09.07, 09:28, vertino: Gerai, , rašė:
    Leonardai,smagu ir skaityti Jūsų pasakojimą, ir informatyvias diskusijas, ir, žinoma, žiūrėti nuotraukas. Galima pačiam pasijusti pakeliavus po nepažįstamus kraštus. Labai įdomu viskas, apie ką Jūs pasakojate.
    Dėkui Jums.
  • leopoldas
    leopoldas 
      2012.09.08, 23:00, rašė:
    Asta, labai dėkui Jums už malonų komentarą. Mano pasakojimai, tai tikros istorijos. Tik stengiuosi gyvenimo kasdienybėje rasti šiek tiek linksmesnių akimirkų.

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti