Kolumbija. Kelionės dienoraščiai
2012.09.15  Straipsniai:  KelionėsJūsų straipsniai  8 5634
 
vaisių turgus  

Skelbiame Kęsto straipsnį apie Kolumbiją. Dienoraščius sudaro 3 dalys: „Bogota ir apylinkės“, „Amazonės džiunglės“ ir „ Leticija ir apylinkės“.




Kolumbija. Bogota ir apylinkės  

Kolumbija. Bogota ir apylinkės

Niekada nesvajojau nuvykti į Pietų Amerikos šalis, bet, netikėtai laimėjus rimtą kelionių kompanijos Wonderlust fotokonkursą, man atiteko pagrindinis prizas – kelionė i Kolumbiją. Organizatoriai atsiuntė naujai išleistą pažintinę knygą apie šią šalį ir pasiūlė pasirinkti vieną iš  trijų regionų: Karibų pakrantės, kavos slėniai arba Amazonės džiunglės. Ilgai nemąstęs, pasirinkau sudėtingiausią variantą – džiungles. Kelionės derinimo darbai užtruko, o dar prasidėjo lietingas  sezonas. Galų gale, liepos 23 dieną, po 12 valandų skrydžio,  su žmona nusileidome Bogotos oro uoste. Kelionės rėmėjai Proexport Colombia rimtai ir atsakingai suorganizavo  visą kelionę, buvome apgyvendinti puikiame viešbutyje pačiame Bogotos centre. Apsistoję viešbutyje, išėjome pasivaikščioti po miestą. Bogota  išsidėsčiusi beveik 3 kilometrai virš jūros lygio (2640) ,
“Minučių pardavėjus” didesnėse gatvėse galima sutikti kas pora šimtų metrų  
ir nors visiškai šalia yra pusiaujas, čia nuolat laikosi apie 15-18 laipsnių temperatūra. Metų laikų Kolumbijoje nėra, saulė visada teko po 5 val. ryto, o leidžiasi apie 18 val. Sostinėje gyvena apie 7,8 milijonai gyventojų. Kolumbiečiai šneka ispaniškai ir tik nedaug kas moka anglų kalbą.
Prisiklausęs įvairių gandų apie prastą kriminogeninę padėtį Kolumbijoje, kai kur nešiojausi tik kompaktišką “muilinę”, o sunkų ir dėmesį traukiantį DSLR’ą palikdavau viešbučiuose. Bogotoje iškart į akis krito chaotiškas eismas, galybė senų automobilių, suvargę bet kur stojantys autobusai (stotelių apskritai nėra), policijos bei kareivių gausa ir ...vadinamieji minučių pardavėjai. Kadangi Kolumbija varginga šalis, daugybė žmonių neturi mobiliųjų telefonų, o jei ir turi, dėl brangių pokalbių kainos nelabai gali skambinti. Štai čia ir  slypi “minučių pardavėjų” verslo sėkmė:
Labai daug ginkluotos policijos ir kareivių  
jie turi po kelis mobiliuosius telefonus (pririštus grandinėle) ir pigiai siūlo pokalbius. “Minučių pardavėjus” didesnėse gatvėse galima sutikti kas pora šimtų metrų, o retkarčiais ir 4-5 šalia vienas kito kalbančius žmones – grandinėlės juk trumputės.

Visi esame girdėję daugybę šnekų apie Kolumbijos narkomafiją ir kitas vietinių banditų gaujas. Naujasis Kolumbijos prezidentas paskelbė karą visoms banditų gaujoms ir tikrai daug pasiekė. Visoje šalyje, kad ir kur beeitum ar bevažiuotum, labai daug ginkluotos policijos ir kareivių, užtikrinančių saugumą.

Antrąją viešnagės Kolumbijoje dieną organizatoriai suteikė mums automobilį su vairuotoju ir gide. Pastaroji pasirodė esanti vokietė, gyvenanti šalyje keletą metų ir gerai kalbanti tiek angliškai, tiek ispaniškai. Nuvažiavome į už poros šimtų kilometrų esantį vieną gražiausių Kolumbijos miestelių  - Raquira, kur didelė gyventojų dalis verčiasi dirbinių iš  molio gamyba bei prekyba.

Raquira  
Raquira  


Pasirodo, organizatoriai jau buvo susitarę su viena molio dirbinių gamintoja ir pasiūlė užsukti į jos dirbtuvėles.
žmonės šypsosi ir yra draugiški  
Ten darbavosi mergina, vardu Maria, ir jos teta Ana Graciela. Keletą valandų jos mums rodė, kaip iš molio gimsta puodai, dubenėliai ar statulėlės. Darbas ilgas ir tikrai nelengvas, o pagal varganą gyvenamąją aplinką mes nusprendėme, kad uždirbama mažai. Ana net ir miega dirbtuvėlėse tarp savo pagamintų dirbinių. Po tokio aprodymo buvome pavaišinti ir sriuba bei vištiena....
Viskas paprasta iki skausmo, o žmonės šypsosi ir yra draugiški. Tokia didelė praraja nuo civilizuotos Europos...

Kitas mūsų kelionės taškas – taip pat vienas iš gražesnių Kolumbijos miestelių – Villa de Leyva. Čia mūsų laukė kelios vietinės moterytės, kurios augina avis, jas kerpa, verpia vilnonius siūlus ir gamina įvairius gaminius. Vos trys valandos, praleistos tarp šių malonių žmonių, - ir mes su žmona jau beveik mokame kirpti avis, plauti ir kedenti vilną ir verpti siūlus. O mano žmoną dar pamokė, kaip austi senutėlaitėmis staklėmis. Po visų pamokų – pietūs su sriuba ir vietiniu sūriu.

Villa de Leyva  
Villa de Leyva  


6 valandą vakaro jau tamsu,  mūsų mažutis viešbutėlis įsikūręs visai miestelio pakraštyje, tad šliaužioti tamsiomis akmeninėmis gatvelėmis ir mąstyti apie naktinę fotografiją neatrodo saugu. Tiesa, pasėdėti bare miestelio centrinėje dalyje buvo malonu. Visa laimė, kad turim vertėją, nes mes nešnekame ispaniškai , o nė vienas iš vietinių – angliškai.

Nė vienas iš vietinių nešneka angliškai.  
Nė vienas iš vietinių nešneka angliškai.


Villa de Leyva  
Villa de Leyva  


Mums buvo parinktas vienas geriausių ir seniausių miestelio viešbučių, o vairuotojas ir vertėja nakvojo prastesniame. Aišku, po pirmosios nakties Bogotos viešbutyje, kur net liftai buvo valdomi kortelėmis, galėjome be problemų bendrauti angliškai ir restoranas panašus į europietišką, skirtumas buvo milžiniškas: langai beveik neužsidarė, durų užraktą atstojo sena pakabinama spyna. Pusryčiams gavome po bandelę ir kavos puodelį, pastangos susišnekėti buvo bevaisės, pati padavėja labai greit dingo, daugiau žmonių nebuvo, o laukti stebuklo nebuvo prasmės, tad, sulaukę savo automobilio, patraukėme atgal į Bogotą.
Automobiliai – vargani, vidutinis amžius tikriausiai apie 20-30 metų  
Kelių būklė patenkinama, bet prastesnė negu Lietuvoje, be to, keliai mokami. Automobiliai – vargani, vidutinis amžius tikriausiai apie 20-30 metų, už sostinės ribų nepamatysi Mercedes ar BMW. Nemažai Hyundai, amerikietiškų Chevrolet ir dar kažkokių, kurių aš net nesugebėjau atpažinti. Sunkvežimiai irgi senienos, daugiausia amerikietiški, o ką reiškia co2 emisija tikriausiai nežino nė vienas kolumbietis. Mūsų vairuotojas minėjo, kad Kolumbija turi savo kuro, jis nėra brangus, bet keliauti ilgus nuotolius nepigu dėl mokamų kelių.  Žmonės paprastai naudojasi tarpmiestiniais autobusais; geležinkelių transportas keleivių pervežimui nenaudojamas. Beje, šalyje yra net 984 oro uostai, tad oro transportas čia - ypatingai svarbus.

Po dvi dienas trukusių pasivažinėjimų po Bogotos apylinkes mūsų jau laukė naujas iššūkis  - Amazonės džiunglės.


Kolumbija. Amazonės džiunglės

Patyrinėjęs žemėlapį nusprendžiau, kad geriausia vieta susipažinti su Amazonės džiunglėmis bus pats piečiausias Kolumbijos taškas – nedidutis Leticijos miestelis. Be to, iš čia galima aplankyti kaimynines šalis - Braziliją ir Peru. Organizatoriai iškart įspėjo dėl privalomų skiepų ir būtinų medikamentų. Pasirūpinome ir medicininiu draudimu, tik nežinau, ar vietiniai džiunglių gydytojai (šamanai) būtų jo reikalavę. Skiepų reikia pakankamai daug: nuo geltonosios  karštligės, hepatito A ir B, pasiutligės, difterijos. Deja, nuo maliarijos skiepų nėra, kasdien vartojamos tabletės.
Po 2 val. trukusio vietinio skrydžio iš Bogotos nusileidžiame mažame Leticijos oro uoste. Lipant iš lėktuvo jau norėjau bėgti atgal – plūstelėjo didelė karščio ir drėgmės banga. Susimokame ekologijos mokestį ir senu mažutėliu taksi atriedame į turizmo agentūrą, kuri turėjo mumis rūpintis toliau. Miestelyje į akis iš karto krito motorolerių gausa. Nors jame ir apylinkėse gyvena apie 30.000 gyventojų, bet eismas tikrai intensyvus. Visos transporto priemonės atskraidinamos lėktuvais arba atplukdomos upe, nes kelių susisiekti su kitais rajonais tiesiog...nėra.
Kelionių agentūroje mums patarė pasiimti daiktus tik vienai nakvynei džiunglėse, susodino į senutėlį džipą ir pusvalandį kažkur vežė. Galų gale mes išlipome ir patraukėme per džiungles. Ėjome keturiese – vietinis gidas, vokietė vertėja ir aš su žmona. Tiesa, prieš mėnesį čia prasidėjo sausasis sezonas, tad upės buvo nusekę ir džiunglės nesunkiai praeinamos. Tiek įvairios susipynusios augmenijos dar nebuvau matęs: žolė, krūmai, medžiai – visi persipynę ir stiebiasi aukštyn į saulę. Taip tanku, kad be mačetės neįmanoma žengti nė žingsnio. Pakankamai tamsu, nes labai daug lapijos. Gidas mus vedė tik jam žinomais takeliais. Kirtome keletą nedidelių upelių, per kuriuos permestas vien nedidelis medžio kamienas. Tapome vos ne cirko akrobatais, o aš prieš kiekvieną upelį iš fotoaparato išimdavau elementus. Pradėjo temti, išgirdome šunų lojimą ir po beveik 2 val. kelio pasiekėme huitoto indėnų genties gyvenvietę.
maloka  
Ši, pasirodo, visai maža (joje gyvena vos viena šeima) – gyvenamasis namas, du lauko tualetai ir didelis apvalus namas bendruomenės susirinkimams – maloka.  Mes ten ir apgyvendinami. Viduj degė nedidutis laužas (kaip jis nesudegina šiaudinio stogo - paslaptis), stalas, pora rąstų atsisėsti ir pašonėje vieta hamakams sukabinti. Vietinis indėnas smulkino kažkokias žoleles. Užsidegėme žvakes, nes elektros čia nėra ir pasikabinome hamakus su tinkleliais nuo uodų. Susėdę prie laužo pradėjome bendrauti. Indėnai visai neblogai kalbėjo ispaniškai. Pasirodo, čia gyvena du broliai –  Antonio (kažkodėl jį vadina El Diablo - Velnias) ir Dornier, jo žmona ir sūnus Kaiu. Kiti draugai ir giminaičiai gyvena išsimėtę džiunglėse. Jei sugalvoja padaryti kokį bendruomenės susitikimą ar šventę, į rastą dviem pagaliais mušamas specialus  ritmas. Beje, mano mobilusis telefonas ten veikė! Tik elektros čia nėra... Lauke buvo velnioniškai tamsu, vis dar karšta, jautėmės labai pavargę ir norėjosi miego.  Pasirodo, buvo vos pusė aštuonių vakaro! Mus pavaišino nuostabaus skonio ananasais, kurie čia labai populiarūs ir duoda derlių triskart per metus. Kietesnės ananasų šerdies net nesivarginom valgyti – ją spjaudėme ant žemės, o dėl jos kovojo trys šunys. Jie buvo tokie sulysę, tiesiog skaičiavo mūsų kąsnius ir mielai valgė ananasus! Indėnai mums pasiūlė jų pačių pagamintų kažkokių sutrintų medžių lapų miltelių, anot jų, suteikiančių energijos ir susikaupimo. Vadino ją „mambe“, bet aš truputį paragavęs nieko nepajutau.

El Diablo  
Dornier  
Seniūno sūnus  


Pasiūlė dar į kokoso riešutą įpilto skysto tabako – pamirkai pirštą ir kiši į burną. Paragavau – skonis tikrai šlykštus. O mūsų gidui pasiūlė tikro tabako... Tiesa, pats rūkymo procesas buvo kitoks nei įprasta. El Diablo į kažkokį tuščiavidurį kauliuką (gal vištos?) pritraukė tabako miltelių ir išpūtė jam į kairę nosies šnervę, tą patį pakartojo su dešiniąja. Mūsų gidas Felipe net atsilošė. Man kažkodėl tabako nepasiūlė, o su moterimis iš viso mažai prie stalo bendravo (vietinės moterys prie stalo nesėdi). Išėjus pakvėpuoti į lauką buvo  labai gera – aplink tamsu, danguje ryškiai švietė žvaigždės, o aplink girdėjosi daugybė gyvenime negirdėtų garsų.
Kitą rytą vaikštant aplink maloką pastebėjau nedidelį krūmą, ant kurio kabojo žali krepšinio kamuolio dydžio vaisiai. Gidas paaiškino, kad tai totumo, jo vaisiai nevalgomi. Kadangi šio vaisiaus plonos sienelės yra labai stiprios, tai dažniausiai jis naudojamas kaip indas:didelis vaisius perskeliamas pusiau – gerai išdžiovinus turi du dubenėlius. Jeigu reikia mažo dubenėlio, ne bėda -  vaisių nusiskini anksčiau...
Vėl žygis per džiungles atgal. Prie kelio mūsų jau laukė džipas. Nuvažiavę į agentūrą pasiėmėme daugiau daiktų ir išvykome į prieplauką. Čia sėdome į maršrutinę valtelę ir Amazone išplaukėme į už 70 kilometrų esantį Puerto Nariño miestelį. Amazonė – didžiausia baseiną pasaulyje turinti upė. Ji tikrai įspūdinga. Kai vandens lygis nukrenta, ji būna apie 3 kilometrų pločio, turi daugybę didelių salų ir plukdo daug įvairiausių medžių ar žolių. Po keleto valandų trukusios kelionės mūsų jau laukė privati valtelė, kuria pasukome į vieną iš Amazonės intakų – Rio Loretuyacu upę. Valanda kelio ir mes pasiekėme kelionės tikslą – Ticuna indėnų genties kaimelį – San Juan Del Soco. Kaimelyje gal 30 trobų, vaikai maudosi drumzliname šiltame (apie 25 laipsnių) vandenyje, moterys ant suvargusių lieptų plauna puodus ir drabužius.

Ticuna indėnų genties kaimelis  
Ticuna indėnų genties kaimelis  


 Man su žmona paskiriamas atskiras namelis skambiu Kaimano pavadinimu. Viduje - lova su tinkliuku, apsaugančiu nuo uodų, atskirai šaltas dušas su tualetu (plius du kibirai vandens nuleidimui). Tiesa, karšto vandens dušuose nebuvo net labai geruose Amazonės baseino viešbučiuose. Languose stiklų nėra – tik tinkleliai. Viena moteriškė įteikė raktus pakabinamai spynai, bet jie kažkodėl netiko.  Ji pažadėjo surasti raktus, o mums pasiūlė palikti daiktus ir pasivaikščioti po apylinkes. Vietiniai indėnai nebuvo nei išsidažę, nei išsitatuiravę ir niekaip kitaip neišsiskyrė iš paprastų kolumbiečių tarpo. Elektra jie galėjo naudotis 18-22 val. – generatorių padovanojo Kolumbijos valdžia. Aišku, elektra buvo nemokama. Pavalgėme kaimelio seniūno name: žuvienė, kažkokia kepta žuvis ir sultys. Apskritai džiunglių regione žmonės geria labai daug šviežiai spaustų sulčių iš daugybės skirtingų vaisių. Kai kurių jų pavadinimai mums liko paslaptimi: boroho, araza, copazu, mora, fresa, lulu ir kt. Tiesa, seniūno name matėme šaldytuvą, tik nedrįsome paklausti, kaip jis naudojamas. Šeimininkė mums maistą ruošė ant ugniakuro, kuris buvo sumontuotas valgomajo kampe. Kaip nuo žarijų neužsidegdavo palmių lapų stogas – neaišku. Mums valgant ant stalo ar aplink jį bėgiojo prijaukinta papūgėlė, kuri vis taikėsi patikrinti, ar lėkštėse viskas gerai sudėta. Turiu pasakyti, kad maistas buvo tikrai šviežias ir skaniai paruoštas. Sutemus su vietiniais gyventojais pamėtėme kamuolį į krepšį. Tiesa, jie kur kas mieliau žaidžia futbolą. Atvėsus orui, prakaitas jau nebevarvėjo, norėjosi į šaltą dušą. Po jo atsigulėme į kietą lovą ir čia teko susitikti su ant pagalvės tūnančiu didžiuliu lauko tarakonu. Išvariau jį, o žmona draugiškai pasiūlė naktį negesinti šviesos. Deja, nebuvo prasmės, nes elektra išjungiama 22 valandą.

Dziungles  
Termitai  


Auštant atsikėlėme ir su vietiniu kaimo gidu patraukėme į džiungles. Susikroviau visą savo foto įrangą, nes tikėjausi, kad pavyks nufotografuoti beždžiones, papūgas, tukanus, drugelius ir dar ką nors egzotiško. Deja, teko labai nusivilti - džiunglės buvo praktiškai tuščios! Girdėjosi paukščių giesmės, bet jie visi buvo atsargūs, o aš slėptis ir tūnoti neturėjau nei noro, nei galimybių.  Gidas mus vedžiojo daugiau negu 3 valandas, o aš nupaveikslavau vos porą kirmėlių, termitų ir susipynusius augalus. Augalija buvo labai vešli, tad ties žeme neužteko šviesos geriems kadrams. Tiesa, mačiau keletą mėlynų delno dydžio drugelių, bet jie skraidė labai greitai ir visai neketino tūpti pailsėti.
Grįžę atgal į kaimą, pasakėme savo vertėjai, kad norėtume aplankyti vietinę mokyklą ir vaikams įteikti iš namų atsivežtų mažų dovanėlių: pieštukų, flomasterių, kreidelių, žirklučių, sudėliotinukų (puzzle). Ji  mielai sutiko padėti, ir mes nuskubėjome į savo namuką. Ir tik tada supratome, kad atsitiko nepataisoma klaida – visa mūsų „nereikalinga“ džiunglėms manta pasiliko turizmo agentūroje Leticijoje! Juk mums buvo liepta  pasiimti tik reikalingiausius daiktus vienai nakčiai...
Piranija  

Sėdome į motorinę valtį ir pasukome link Amazonės. Valtininkas žinojo puikų ežerėlį, kuriame galima pagaudyti piranijų. Plaukėme ramia upe, skraidė vienas kitas nematytas paukštukas, tupėjo bent trys tulžiai, o mano 70-200 f4 buvo per trumpas ir per tamsus. Tiesa, turint laiko, galima buvo slėptis krūmuose ir fotomedžioklę tęsti sėkmingiau, bet mes pasirinkome žūklę. Valtininkas mums ant kabliukų kabino mažus žuvies gabalėlius, o mes kas minutę traukėme mažutes piranijas. Vietiniai paprastai net nesivargina su meškerėmis - jiems užtenka valo, svorelio ir kabliuko. Gidas papasakojo, kad prieš dvi savaites jis plaukė su turistu rusu žvejoti piranijų į Amazonę. Rusas sakėsi esąs patyręs žvejys ir pats pradėjo nukabinėti didokas piranijas nuo kabliuko. Deja, viena iš jų suspurdėjo, nukando piršto galą, kuris liko kabėti ant kaulo. Teko skubiai vykti į ligoninę... Pasibaigus masalui, mūsų kapitonas pjaustė sugautas piranijas ir kabino ant kabliukų. Likučius išmesdavo už borto, kad kraujas pritrauktų dar daugiau piranijų. Vanduo „virė“ nuo kitų mažų piranijų. Kai baigėme žvejoti, aš pasiteiravau gido, kur būtų galima išsimaudyti, o jis pasiūlė nerti tiesiai žvejybos vietoje! Sako - piranijos vegetarės! Sakau - tik ne čia! Gidas rimtai išklojo, kad piranijos manęs nelies. Pasirinkau maudynėms ežero vidurį....
Gidas pasiūlė paplaukioti valtimi po Amazonę ir paieškoti rausvųjų (pink) upės delfinų. Plaukdami sutikome keletą žvejų valtelių.
Žvejų valtelės  
Žvejų valtelės  


Žuvis yra pagrindinis maisto šaltinis, todėl kiekviena šeima turi valtį, tinklą ir meškerių. Amazonėje, plaukiodami šen bei ten,  praleidome beveik dvi valandas, tačiau tik keletą kartų matėme delfinų nugaros pelekus. Bet vakaras Amazonėje buvo nuostabus - nuotraukose dangaus spalvų ir vandens atspindžių nereikėjo sukelinėti (?kas turima mintyje) Photoshop’e.

Vakaras Amazonėje  
Vakaras Amazonėje  


Vakarą praleidome Puerto Nariño miestelyje. Gatvių čia nėra - tik takeliai pėstiesiems. Tačiau miestelyje yra dvi transporto priemonės  miestelyje - tai medicininė pagalba ir šiukšlių išvežimo mašina. Gidas pasiūlė nueiti į geriausią miestelio restoranėlį. Mielai sutikome. Padavėjas mums pasiūlė meniu, bet ten nelabai buvo ką skaityti. Paklausėme, kokių sriubų ji turi. Atsakė, kad vienos rūšies žuvies. Pasiteiravome, kokių antrųjų patiekalų gali pasiūlyti? Atsakymas toks pat. Ir dar pasiūlė sulčių. Užsisakėme, o gidas nubėgo į parduotuvę nupirkti alaus. Maistas buvo tikrai geras...
Pastebėjome nemažai skelbimų lentų  
Vakaras ramus ir tylus, elektra veikia visą parą, o mes vaikštinėjame po miestelį. Staiga pastebiu kažką skraidant aplink elektros stulpą. Žiūriu ir negaliu patikėti - šikšnosparniai, o ištiestų sparnų plotis pasirodė kaip vištos. Deja, neturėjau nei kameros, nei galimybių pamatuoti. Vėliau sužinojau, kad Amazonės miškuose gyvena šikšnosparniai (vampire bats), kurie yra net nužudę vaikus, gerdami jų kraują.
Kitą dieną vėl pasivaikščiojome po miestelį. Pastebėjome nemažai skelbimų lentų. Pasirodo, ne kiekvienas žmogus gali nusipirkti laikraščius, tad šie tiesiog iškabinami skelbimų lentose.
Užsukome ir į indėnų tradicinę susibūrimo vietą – maloką. Čia gyvena senyva moteriškė, kuri papasakojo apie ticuna indėnų papročius ir gyvenimą. Ji apgailestavo, kad jaunimas visai nebesidomi tradicijomis ir nebenori gyventi kaip gyveno jų protėviai.
Maloka  
Indėnė  


Viena istorija mums ypač įstrigo į atmintį. Jei jauna 13-15 metų mergina pareiškia norą gyventi pagal protėvių tradicijas, ji atvyksta į maloką ir apgyvendinama malokos kampe esančioje mažutėje palapinėje. 8 mėnesius ją lanko tik mama ir močiutė, kurios perduoda visą savo išmintį, prireiksiančios jai šeimyniniame gyvenime. Po 8 mėnesių įvyksta didelė šventė, susirenka visi artimieji. Pagrindinis asmuo – mergaitė – sėdi viduryje, o visi namiškiai jai rauna nuo galvos po plauką. Kai visi plaukai nuo galvos išrauti, mergaitė būna pasiruošusi gyvenimui....
Atsisveikinome su šamane ir patraukėme atgal į prieplauką - laukia kelionė atgal į Leticiją. O kaip mus sutiks šalia esančios Peru ir Brazilija?

Kolumbija. Leticija ir apylinkės

Po klajonių džiunglėse grįžome į civilizuotą miestelį – Leticiją, piečiausią Kolumbijos tašką. Gyvenvietė įkurta ant Amazonės kranto ir rytine puse ribojasi su Brazilijos Tabatinga miesteliu, o kitoje upės pusėje įsikūrusi Peru valstybė.
Apsigyvenome gerame viešbutyje su elektra, langais, kondicionieriumi ir kitais privalumais. Galų gale, kraugeriai žudikai uodai nebetrukdys gyventi. Miestelis niekuo neišsiskiriantis, bet nuolat jaučiamas judesys – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro zuja mopedai.   Kur jie važinėja tokiame nedideliame miestelyje – paslaptis. Prieplaukoje taip pat jautėsi judėjimas – nuolat pirmyn atgal plaukiojo įvairiausios valtys.

šalia mokyklos  
prieplauka  


Jaukiausia vieta man pasirodė vaisių turgus su daugybe matytų ir nematytų šviežių vaisių ir daržovių.

vaisių turgus  
vaisių turgus  

 Čia taip pat galima nusipirkti malkų, o netoliese pardavinėjama šviežia žuvis. Miestelyje mes jautėmės saugiai, o į pakraščius, kur trobelės atrodė labai jau varganos, gidai mums eiti nepatarė – nesaugu.

 Iš pažiūros žmonės atrodo ramūs, nors žvilgsniais mus nulydėdavo nuolat, tačiau niekada neužkabindavo.  Beje, kokos medžiai, kurie yra pagrindinė kokaino gamybos dalis, yra auginami džiunglėse, nes jiems reikia daug šilumos ir drėgmės. Per paskutinius 10 metų narkomafijos veikla akivaizdžiai prislopinta, tačiau jie tyliai tūno džiunglėse ir toliau gamina mirties miltelius. Jaunų, nuobodžiaujančių policininkų (jie imami tarnauti į policiją vietoj armijos) gatvėse tikrai pakanka, o ir kareiviai nuolat budi. 

vargingųjų rajonai  
patruliuojantys kareiviai  


Nusprendėme nukeliauti į Brazilijai priklausantį miestelį Tabatinga, kuris tiesiog sulipęs su Leticija. Kontrolės posto nėra, aplink tik pora kariškių. Pasivaikščiojus po miestelį, susidarė įspūdis, kad brazilai gyvena dar vargingiau nei kolumbiečiai. Į akis iš karto krito vadinamieji mototaksi (moto taxi).
moto taxi  
Transportas  


 Pasirodo, gyvenvietėje nėra taksi automobilių, o tik taksi mopedai! Tokiais taksi keleiviai sugeba gabentis lentas, klozetus, paršelius ir įvairiausius kitus buities reikmenis.  Vairuotojai ir suaugę keleiviai visada užsidėję saugos šalmus, o  vaikai dažniausiai važinėja be jų - matyt, tėvams per brangu nuolat pirkti naujus šalmus. Moteris su kūdikiu ant rankų, sėdinti už vairuotojo, ten nieko nestebina. Brazilai kalba portugališkai, bet lengvai suprato ir mano ispaniškus išvedžiojimus. O ir pinigų neprireikė keisti į brazilų realus – puikiai tiko kolumbietiški pesai. Miestelio pastatai atrodė pakankamai vargingi, o ir žmonių buvo nedaug, tad pasistengėme neiškrypti iš pagrindinės gatvės – nusikalstamumas Brazilijoje didelis.  Nusprendę, kad blondinė ir turistas su dslr'u kažkokiame užkampyje pernelyg krenta į akis, patraukėme atgal į Leticiją.
Transportas  
pagrindinė miestelio gatvė  


Santa Rosa  
Kitą dieną nusprendėme nukeliauti  į viduryje Amazonės esančią Santa Rosa salelę, priklausančią Peru. Leticijos prieplaukoje kaipmat suradome kapitoną su motorine valtimi ir jau po 5 minučių išsilaipinome Peru žemėje. Kapitonas paaiškino, kad galime vykti į imigracijos ofisą ir ten į pasus mums bus įspausti Peru anspaudai. Mes sutikome ir jis mus įsodino į netoliese laukiantį tuk-tuk'ą.  Gatvių saloje nebuvo, važiavome vieninteliu pėsčiųjų šaligatviu, o vairuotojas nuolat naudojo garsinį signalą ir ragino negausius praeivius trauktis iš kelio. Deja, imigracinėje tarnyboje mums buvo paaiškinta, kad iš pradžių mes turėjome išsiregistruoti iš Kolumbijos ir tik tada galėtume prisiregistruoti ir vėl išsiregistruoti Peru.
Kaimelis atrodė dar vargingesnis nei Brazilija. Patraukėme atgal į prieplauką.   Sutikome gal 10 metų mergaitę, nešančią vandens kibirą iš Amazonės į kaimelį. Kelias buvo tolimas ir ji sustojo pailsėti, padėdama  kibirą ant nupjauto baslio.
vandenį nešanti mergaitė  
perujiečių šeima  


 Matyt, jei būtų padėjusi ant žemės, nesugebėtų jo užsikelti atgal ant peties... Kapitonas tebelaukė mūsų pakrantėje ir jau po kelių minučių iššilaipiname Kolumbijoje. Leticijoje pasijutome beveik kaip namuose.
džiunglės iš viršaus  
 Gera buvo leisti laiką tolimoje nepažįstamoje šalyje, bet atostogos baigėsi ir mes po 2 valandų vietinio skrydžio nusileidome Bogotos oro uoste. Užsiregistravome 10 valandų skrydžiui  į Madridą. Laukimo salėje visus keleivius dar kartą patikrino skaneriais. Kažkoks kariškis iščiupinėjo visą mano rankinį bagažą, išuostė nešiojamąjį kompiuterį ir čia ...prasidėjo netikėtumai. Mane su žmona vietinis pareigūnas nusivedė į kažkokią patalpą, ranka parodė į kokį 15 lagaminų ir ispaniškai liepė pasiimti savuosius (kuriuos buvom prieš pusvalandį atidavę į bagažą). Angliškai atsakėme, kad  mūsų lagaminų čia nėra. Abu pareigūnai atrodė nustebę. Vėl nuvedė mus į laukimo salę. Po 10-15 minučių vėl priėjo pirmasis pareigūnas ir paprašė sekti paskui. Nusivedė pas kažkokią jauną civiliniais rūbais apsirengusią moteriškę, kuri truputį kalbėjo angliškai ir pasirodė esanti iš imigracinės policijos. Ji pasiteiravo, ar šiandien atvykome į Bogotą ir iš karto iš jos išskrendame. Atsakėme, kad taip, iš Leticijos.  Prisiminiau skaitytas istorijas, kad oro uostų darbuotojai, susiję su narkomafija, paima turistų lagaminus, išmeta daiktus lauk, o į vidų prideda kokaino. Jei lagaminas sėkmingai praeina muitinės patikrinimus ir nusileidžia kuriame nors Europos oro uoste, jis iš to žmogaus tiesiog atimamas. Jei muitininkai tikrindami suranda kokainą, turistas ilgam sėda į kalėjimą... Pareigūnė, dar  uždavusi keletą klausimų, mus paleido. Tikriausiai jiems užkliuvo lietuviškas pasas. Sako, Kolumbijos kalėjimuose sėdi ne vienas ir ne du lietuviai už baltų miltelių gabenimą. O mus su žmona iki pat Londono kamavo klausimas, ar mūsų lagaminuose yra tai, ką sudėjome  patys?
...Nebloga šalis ta Kolumbija, bet kitą kartą gal geriau pasirinksiu Karibų pakrantes :)

Londonietis

Londonietis


Komentarai
Turinys
  • Lima
    Lima 
      2012.09.15, 21:20, vertino: Gerai, , rašė:
    Labai rizikinga konkursui pateikti tokį ilgą reportažą, vargu ar kas labai nori monitoriuje varginti akis:) Bet... labai puikios nuotraukos ir pasakojimo pabaiga, nuo kurios ir pradėjau, užkabino,  suintrigavo ir pašiurpino, tad po kurio laiko grįžau ir perskaičiau visą pasakojimą. Skaitant visai neprailgo, nes pateikei įdomios ir naudingos informacijos. Puikus reportažas, ačiū ir spaudžiu rodyklę aukštyn!!!
  • Londonietis
    Londonietis 
      2012.09.15, 21:39, vertino: Gerai, , rašė:
    Aciu, bet as visai nesistengiu laimeti konkursa. Tiesiog ne dviem žodžiais aprasiau kelione i tolima šali ir tiek ;)
  • Lima
    Lima 
      2012.09.15, 22:26, vertino: Gerai, , rašė:
    Tai blogai, kad dedi į konkursą, nenorėdamas laimeti;))) O aš manau, kad gali!
  • eFoto redaktorius    2012.09.15, 22:30, rašė:
    skaitantys žmonės kokią pigią planšetę nusiperka ilgesniems tekstams skaityti - patogu ;)
    Normaliai susiskaitė - neprailgo.
  • Lima
    Lima 
      2012.09.15, 22:36, vertino: Gerai, , rašė:
    Atsilikusi, nežinau apie tokią;) Naudoju Ctrl+ ;)
  • marilis
    marilis 
      2012.09.16, 15:16, vertino: Gerai, , rašė:
    Labai įdomus straipsnis, prarijau...;-)
  • Sartietis
    Sartietis 
      2012.09.16, 19:18, vertino: Gerai, , rašė:
    Aiškiai, paprastai ir įdomiai. Puikios, informatyvios nuotraukos. Šaunuolis!
  • andriuskissa
    andriuskissa 
      2012.09.16, 22:22, vertino: Gerai, , rašė:
    Labai aiškiai ir vaizdžiai :)). Ačiū.

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti