Mauricijaus Rojus
Jūsų atsiųstus atsiųstus straipsnius dažniausia įdomu skaityti. Jūsų patirtys subjektyvios, bet artimos.
Laukiam naujų įspūdžių, siųskite čia. Siekdami paskatinti, šiuos straipsnius dabar rodysime ir Jūsų profilyje, skyriuje Apie.
Šiandien, dar vienas nedidelis, bet mielas Kęsto (Londonietis) reportažas.
Kai Londone be perstojo lijo lietus ir temperatūra artėjo prie nulio,susiruošiau pasišildyti tolimoje saloje Mauricijuje šalia Madagaskaro, kuri neretai vadinama rojumi. Lapkritis- paskutinis pavasario mėnuo, gamta žydi, temperatūra dienom laikosi apie 26-28c, o naktimis 22-24c. Vandens temperatūra Indijos vandenyne 26-27c. Laikas keistai sureguliuotas- aušta 5val ryto, temsta- 7 vakaro. Apsistojome dideliame Gran Gaube kaime turistinėje šiaurinėje salos pusėje. Iškart nusprendėme susipažinti su sala. Senančią po atvykimo dieną apvaikščiojome kaimo apylinkes. Į rojų visai nepanašu, eilinis kaimas su ramiai slenkančiu gyvenimu. Paplūdimiai - vietom smėlis, vietom akmenys. Juosiantys salą koraliniai rifai nutolę nuo kranto per 200-600 metrų sustabdo bangas, todėl pakrantėse ramus vanduo. Daugumoje vietų pakrantės seklios - reikia nueiti 100-200 metrų nuo kranto, kad aptiktum 1,5m gylį. Tiesa, basom tyrinėti vandenyną nėra saugu ir malonu, nes daugumoje vietų auga žolės ir daug visokių povandeninių gyvių, gulinčių ant dugno: kažkokių juodų siurbėlių-gyvačių, violetinių ežiukų ir dar bala žino ko. Vietiniai daugiausia šneka prancūzų ir kreolų kalbomis, taip pat beveik visi gali kalbėti ir angliškai (šalis nepriklausomybę nuo UK išsikovojo 1968m).
Kitą dieną važiavome apie 35km į sostinę Port Louis su tarpmiestiniu autobusu. Kaina juokinga- bilietas apie €0,5 į vieną pusę. Sostinė pasirodė neįdomi - daugybė žmonių, gatvėse turgeliai, nėra įspūdingų statinių.
Trims dienoms išsinuomojome vieną populiariausių tenykščių automobilių- mažutį Hyundai i10. Eismas vyksta kaire kelio puse, kaip Anglijoje. Benzino kaina €1.1 už litrą. Iškart pasukome į pietus ir aplankėme paukščių parką Casela. Nusivylėme kainų politika- vietiniams bilietas kainuoja apie € 6, turistams € 10. O ir žiūrėti nelabai buvo ką, išskyrus liūtus, kuriuos galima paglostyti ir kartu pasivaikščioti, bet reikia pirkti kitą bilietą, gerokai brangesnį. Po paukščių apžiūros sukinėjomės kalvotuose pietuose, kuriuose yra ir neįžengiamų džiunglių.
Sekančią dieną važiavome rytine pakrante kaskart vis sustodami palei vandenyną. Paplūdimiai daugiausia smėlėti, yra ir juodais akmenim nuklotų ir visi praktiškai tušti. Nei vietinių, nei turistų; daug kur galima privažiuoti visiškai šalia vandens, parkavimas be abejo - nemokamas. Paskutinę dieną su automobiliu vėl patraukėme pietų link, bet važiavome mažais keliukais, kad geriau susipažinti su vietiniu gyvenimu. Panašu, kad pagrindinis biznis- cukranendrių auginimas; matėme ir bent porą gamyklų, skirtų cukranendrių perdirbimui. Žmonės sau augina svogūnus, pomidorus, arbūzus, mažučius apvalius melionus, nedidukus bananus, susu (vietinė daržovė, forma ir dydžiu panaši į kriaušę), mango, ličius (1kg kaina net € 6-9!). Beklaidžiojant mažais laukų keliukais, mūsų navigacija pasimetė ir neberado kelio. Teko du kartus stoti laukuose ir klausti laukų darbininkų krypties. Tiesa, tai išėjo į gera- nes jie dar papasakojo, kaip jiems sekasi gyvenimas, kokius darbus dirba laukuose ir pan. Galų gale išvažiavę į tikrą kelią, pasukome į Colored Earth parką. Čia, kažkada darbininkai, beruošdami žemę cukranendrėms sodinti, pastebėjo, kad žemė gerokai spalvota. Iškviesti specialistai ištyrė po vulkaninių procesų susiformavusius sluoksnius ir išskyrė net 23 skirtingų spalvų žemę!
Vakarop pietryčiuose vėl išbandėme mažus keliukus ir pakrantėje radome visai neturistinį kaimelį su akmenuota pakrante. Žmones galima buvo skaičiuoti ant vienos rankos pirštų. K
Gryžę į savo kaimą, atsisveikinom su automobiliu ir visas likusias dienas leidome vaikščiodami savom kojom. Tiesa, tai irgi išėjo į gera. Vandenyno pakrantėse pastebėjau nemažai įvairių nematytų paukščių ir pirmą kartą gyvenime tapau paukščių fotografu. Ypač smagu buvo leisti laiką sekant mažojo garnio pėdomis: šie nedideli paukštukai visiškai nebaikštūs, ir mikliai gaudo mažutes žuvytes. Deja, neturėjau tinkamos paukščiams fotografuoti įrangos (turėjau tik Canon 70-200f4L ant ff), ir nepavyko pasiekti gerų rezultatų. Taip keletą dienų praleidau maudydamasis ir fotografuodamas paukštelius.
Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Atostogos baigėsi ir teko iš šilto ir lėtos tėkmės krašto keliauti į greitą ir šlapią Londoną.
Viso gero, Mauricijau!
Iki pasimatymo, Indijos vandenyne !
Komentarai
- Aurimas Valevičius: Tokiems kelionių
- eFoto redaktorius: Prie straipsnio spausk
- RW: Kęstai, o kodėl nerodai
- Londonietis: Nenupaveikslavau, deja
- RW: Deja. Turbūt nevertėjo ?:)
- Wilija: Įdomu, ką vietiniai
- Londonietis: Jokio rojaus jie nemato;
- Mindoozas: Viskas labai panašu į
- Londonietis: Deja, niekas niekur
- Mindoozas: Mano bendrakeleivė
- 1Photo: Man LONDONE fotika kavineje
- busas: Vagia visur, net Lietuvoj :)
- Londonietis: Dar papildysiu straipsnį:
-
Tokiems kelionių reportažams verta skirti atskirą lengvai randamą rubriką eFote. Gal taip padaugėtų lankytojų (turistų). ? ... jau noriu ten važiuoti.2.6 -
Prie straipsnio spausk straipsnio temą:
Straipsniai: Kelionės
Aišku, gerai kai kartais žmonėms tiesiog po nosim pakišama (automatiškai). Gal kažkada ;) -
Kęstai, o kodėl nerodai merginos kuri prancūzišku akcentu kalbėjo ?:)) -
Nenupaveikslavau, deja
-
-
Įdomu, ką vietiniai žemdirbiai papasakojo apie savo gyvenimą rojuje? :) -
Jokio rojaus jie nemato; realiai tas rojus ten tik penkių žvaigždučių viešbučiuose turistams. O vietinių žemdirbių problemos panašios kaip ir kitur: jaunimas traukia į didesnius miestus, dirba srityse, susijusiose su turizmu ar cukrašvendrių perdirbimu ir kt. Realiai nematėm laukuose dirbant nė vieno jaunuolio. Cukrašvendres pjauna su kombainais, tik vieną kartą matėm moterytes pjaunant pjautuvais
-
Viskas labai panašu į Seišelius. Netgi nuotraukos ir žmonės panašūs. Nors ir salos pakankamai netoli viena kitos.
Galbūt pavyko sužinoti kaip ten su nusikalstamumu? Seišeliuose labai daug vagysčių būna, už tai baudžia labai skaudžiai. Užtat sunkių kriminalinių nusikaltimų labai mažai.
Rojus ten - mums, gerai parašė. Vietiniai tikrai gyvena vargingai, arba nesistengia, kad jų gyvenimas būtų panašus į turtuolių. -
Deja, niekas niekur neužsiminė apie nusikalstamumo lygį; manau, jei būtų aukštas, viešbutyje būtų mus perspėję būti atsargiems. Ištisai klaidžiojome vieni (ir po kaimo apylinkes pėstute ir su automobiliu po visą šalį) ir visur jautėmės saugiai. Nors Afrika visai šalia, juodaodžių labai mažai, niekur nematėm įtartinų susibūrimų.
Ir dar pastebėjom: nors žmonės gyvena varganai, mėgsta statytis didelius namus, tiesa dažnai gyvena net nepabaigę įrengti antro aukšto. Kad trūksta langų- ne bėda- puikus klimatas- ne per šalta žiemą ir ne per karšta vasarą -
Mano bendrakeleivė snūstelėjo paplūdimyje, kuomet pramerkė akis, vietinis jau laikė jos kuprinę rankose. Buvo mums pasakyta, kad paplūdimiuose nėra saugu. Narkomanija paplitusi, narkotikams reikia pinigų, todėl vietiniai vagia. O už vagystę duoda ne mažiau 8 metų.
-
Man LONDONE fotika kavineje istrauke is striukes.... Cia nerodiklis ,kai papludimyje miegi ir pavagia kuprine. Vagyste toligrazu ne plesimas :D -
Vagia visur, net Lietuvoj :) Bet salynuose ypač. Karibuose pasitaiko ir žmonių pagrobimų. Taksistai specialiai važinėja atidarytais langais, kad sustojus prie šviesoforo jų "paddelnikas" galėtų iš turistų pro langą nušvilpti rankinuką. Kiek saugiau yra mažesnėse salose, kur turistų ne tiek daug. -
Dar papildysiu straipsnį: lietuviams turistams vizos Mauricijuje nereikalingos; rekomenduojama skristi per Dubajų (lietuviams vizos Jungtiniuose Arabų Emiratuose irgi nebereikalingos-galima sustoti ten porai dienų). Kasdien Emirates avialinijos skraido iš Dubajaus į Mauricijų pasakiškais didžiuliais Airbus A380, tad 7 valandų kelionė neprailgsta.
