Pasivaikščiojimas po Šiaurės Švediją
2012.09.29  Straipsniai:  KelionėsJūsų straipsniai  2 4459
 
Pasivaikščiojimas po Šiaurės Švediją  

Pavargti nuo atostogų. Šis jausmas pažįstamas ir savaitę numindžiotuose pietų kurortuose ant gultų prasivoliojusioms šeimynėlėms, ir po kalnus ropinėjusiems bei Užpoliarės upėse besimurkdžiusiems turistams. Deja, nuovargis nuovargiui nelygus - jei pirmiesiems ūpą gadina pagalvių užvalkalų trūkumas viešbutyje ar nevykusiai sumaišyti kokteiliai bare, tai antrieji atostogas nešasi ant savo kuprų. Tiesiogine ir perkeltine prasmėmis.

Nesvarstysiu, kuris variantas geresnis, tiesiog pabandysiu papasakoti apie savo kelionę į Šiaurę – į uolomis ir rieduliais nusėtą kraštą Švedijoje, kur gyvena skandinavų dievai ir dievukai, kur nuo kalnų kriokliais leidžiasi upės, ganosi elniai ir švedai-vaikščiotojai. Taip mintyse praminiau gausius vietos turistus, kurie, apsiginklavę lazdomis, kantriai mina Abisko nacionalinio parko takučius ir žvaliai sveikinasi. Jų nuolat šūkčiojamas „hej hej“ man dar kurį laiką girdėjosi ir grįžus į Lietuvą.  

Kompanija  
Mūsų kompanija – nepriklausomas amatininkas-filosofas, dizainere dirbanti grafikė, mokslo aukštumas šturmuojantis archeologas ir aš – Šiaure užsikrėtėme dar prie kelis metus, kai plaukėme Umba (Kolos pusiasalyje). Rusijos laukinės gamtos gniaužtuose patirti nuotykiai įsismelkė į galvas it kokia idee fixe, tad ir praėjusią vasarą, šiaip ne taip radę kelias laisvas savaites ir saujelę atliekamų litų, be didesnių diskusijų nusprendėme traukti būtent šiaurės kryptimi.

Kur kyšo suomių galvos

Abisko nacionalinis parkas – atšiauri kalnuota ir upinga vietovė, užimanti beveik aštuonias dešimtis kvadratinių kilometrų, išsidėsčiusi šiaurės Švedijoje, Laplandijoje, jau už šiaurės poliarinio rato. Mūsų žiniomis, čia pabuvojo dar nedaug lietuvių, nors atstumas nėra ypatingai didelis, apie 2 tūkst. km. Patogiausia ten nukakti automobiliu. Kadangi patikimos transporto priemonės neturėjome, ją išsinuomojome ir užpildėme įvairiausias rakandais – nuo maisto beveik dviems savaitėms iki dviejų pripučiamų baidarių. Žinoma, vėliau viską teko perkelti ant vargšių nugarų.

Pasivaikščiojimas po Šiaurės Švediją  
Pasivaikščiojimas po Šiaurės Švediją  
Pasivaikščiojimas po Šiaurės Švediją  
Pasivaikščiojimas po Šiaurės Švediją  

Kiek daugiau nei parą trukusi kelionė „pasatuku“ buvo vienas malonumas - skandinavų kelių galėtų pavydėti kiekviena šalis. Persikėlę keltu į Helsinkį, čia trumpam susitikę su vienu pažįstamu tradiciškai santūriu suomiu, spaudėme per visą šalį ir jos garsiuosius uolynus, miškus ir ežerynus, retkarčiais sustodami pasiteškenti šiltuose jų vandenyse. Patyrėme, jog suomiai juos išties mėgsta, aplankytuose ežerėliuose kartu su antimis kyšojo ir daug žmogiškų galvų. Įdomu buvo jas stebėti gurkšnojant gardų kisielių iš pakuočių ir kramsnojant rūgščias bulvių salotas (nepirkite tokių Suomijoje).
Pasivaikščiojimas po Šiaurės Švediją  

Beje, apie pirkinius. Be minėtų vaišių, kelionėje daugiau išlaidų beveik ir nebuvo. Neskaitant dyzelinio kuro, kurio kaina tokia pat kaip ir pas mus, suomiško šokolado, alaus ir dar šio bei to. Apskritai per pusantros savaitės išleidome kiek mažiau nei po tūkstantį litų, įskaitant transporto išlaidas,  maistą ir lauktuves. Kita vertus, kalnuose pirkti ir nėra ko, nebent išsiderėtum elnią iš vietinio samio. Pastarieji Švedijoje vieninteliai turi teisę juos auginti ir medžioti.  

Dvigubai pailgėjęs maršrutas

Nors pirmąją naktį planavome praleisti jau Abisko parke (tiksliau antrąją, pirmosios ankstyvas rytas prabėgo belaukiant kelto apšnerkštoje Talino krantinėje), deja, palapines išskleidėme vienoje Švedijos pakelėje prie kasyklų apgriaužto kalno, likus pusšimčiui kilometrų iki tikslo. Čia sutikome internacionalų porelę, jaunas dieneles leidžiančią tyrinėjant Europą senoviniu motociklu. Nusistebėję, kad į kalnus traukiame su laivais, jie palinkėjo mums gero vėjo ir nurūko savais keliais.

Dar nežinojome, kad aplinkinių nuostaba mus lydės gerą gabalą kelio. Atvykę į nacionalinio parko direkciją – kelis namus su mini parduotuve bei muziejumi, - išvydome pilnas aikšteles automobilių ir šen bei ten šmirinėjančius žmones. Visi jie ruošėsi kopti į kalnus.

Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  

Susikimšę daiktus į kuprines, patyrėme, kad šis mūsų bagažas dydžiu  bent kelis kartus lenkia švediškųjų kolegų “nešmenis”. Lietuviškieji gabaritai ypač pasijautė užsivertus visa tai ant kuprų, visgi keturiasdešimt kilogramų – juokai menki. Guodėmės, kad žygis pėsčiomis, kaip buvome suplanavę, truks tik 20 km., iki upės, samių kalba vadinamos Vistasjokka, ištakų. Nuo ten tikėjomės persėsti į baidares. Deja, ne viskas šiame pasaulyje vyksta pagal planą. Namie kompiuteris maršrutą apskaičiavo einant lygia vietove, bet nenurodė, jog teks kopti į viršų. Tad, trumpai tariant, maršrutas „pailgėjo“ dvigubai.

Pasivaikščiojimas po Šiaurės Švediją  
Irklai – meškoms baidyti

Taigi ryžtingai patraukėme link kalnų. Orientuotis buvo nesunku ne tik dėl aiškių takučių, kurie drėgnesnėse ar šiaip sudėtingesnėse vietose buvo nukloti lentomis, bet ir dėl vaikščiotojų gausos. Mat Švedijoje, kaip niekur kitur, skirtingai nuo vandens turizmo, populiarus vadinamasis „trakingas“ arba tiesiog žygiai pėsčiomis. Į tokius pasivaikščiojimus kalnais ir kloniais švedai ima visą šeimyna – nuo kūdikių, besimataruojančių ant kupros, iki šunų. Beje, pastarieji vedami tik su pavadėliais, nepaisant to, kad aplink šimto kilometrų spinduliu – beveik vien laukinė gamta.  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  


Nuėję apie penketą kilometrų, sutikome bent kelias dešimtis žingsniuojančių švedų. Visi buvo pabrėžtinai draugiški, nuolat sveikinosi ir vis stebėjosi mūsų „karavanu“. Daugiausia dėmesio susilaukė „antenos“ – prie kuprinių primontuoti irklai ir ant jų pritvirtinti plastikiniai buteliai, neleidžiantys irklui nuskęsti, jei jau pastarasis išsprūsta iš rankų. Ne vienas vis klausinėjo, kas tai per daiktai.
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Patyrę, jog tai visai ne antenos ar prietaisai meškoms atbaidyti, kraipė galvas. Jiems buvo nesuvokiama, kaip galima eiti į kalnus su laivais ant pečių. Po poros dienų ėjimo švedų nuostaba mumis beveik persidavė ir mums patiems. Galbūt tokia jau lietuvių dalia – stebinti pasaulį savo neblėstančiu unikalumu.

Nors žygiavome išties nuostabaus grožio vietovėmis – palei slenksčiais ir kriokliais šniokščiančias upes, tarp įspūdingo dydžio uolynų ir kanjonų įsispraudusius ežerėlius, per žaliuojančias kalnų pievas ir miškelius, padengtus raudonikiais, – nuovargis vis didėjo. Kulminaciją jis pasiekė trečiąją dieną, kai teko ropštis į kilometro aukščio kalną. Tuomet ūmai prabilęs jau trečiasis kvėpavimas keitė antrąjį ir vertė prisiminti tėvo pasakojimus apie sovietinę armiją bei desantininkų „marš brasokus“. Bet tai – tik akimirkos silpnumas. Tie, kurie yra matę ir patyrę kalnus „iš vidaus“, žino, jog čia ilgai neužsilaiko nei nuovargis, nei alkoholis, o kalnų papėdėje ant minkštų kaip pūkas samanų žmogus, sukirtęs laužu kvepiančią vakarienę, išsimiega ir jėgas atgauna sparčiai it kūdikis.

Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  

Upės jėga ir dovanos  

Nukinkavę per keturias dešimtis kilometrų, atsidūrėme prie upės ištakų. Čia turistų srautai jau buvo išnykę kaip dūmas. Krištolo skaidrumo Vistasjokka vandenys smigo tiesiai nuo kalno ir tarsi kvietė išbandyti šlapią upės svetingumą. Prisipūtėme baidares, užsimaukšlinome šalmus bei gelbėjimo liemenes ir pasileidome tyrinėti rėvų, slenksčių ir kitų vandens turizmo grožybių. Deja, vandens kiekiu upė nenudžiugino. Nors mūsų baidarės buvo pakankamai lengvos ir manevringos, dažnai striginėjome tarp akmenų, teko ropštis iš laivų ir juos tiesiog tempti brendant per šaltutėlį vandenį. Čia labai pagelbėjo specialios kojinės iš neopreno – nors guminiai batai ir prisemti, kojos išlieka sausos ir nešąla.

Taip yrėmės į priekį kurį laiką, kol priplaukėme atšaką, kuri suteiktų malonumo net labiausiai patyrusiam vandenininkui – baidares pagriebė didelė srovė, tik spėk vairuoti. Nors nuolat sustodavome ir eidavome į “žvalgybą” (tai būtina, jei nenori netikėtai „pasimauti“ ant didelio slenksčio), ekstremalių išbandymų neišvengėme. Po vieno staigaus posūkio draugų laivą nunešė tiesiai ant nuvirtusio medžio. Baidarė pakrypo šonu, palindo po medžiu, ekipažas atsidūrė vandenyje. Su draugu iki pusės stovėdami šniokščiančioje srovėje, kirviais kapojome rastą, kol didelių pastangų dėka išlaisvinome įstrigusią baidarę. Nereikia nė sakyti, kad sušlapome iki paskutinio siūlelio, bet laužas ir arbata pataisė situaciją ir po valandos kelionę tęsėme.

Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  

Kitą dieną upės jėgą teko patirti dar kartą, kai, lėkdama slenksčiais, mūsų baidarė pakibo ant akmens. Nenorėdamas apvirsti, šokau į vandenį ir apsukau laivelį, bet atgal įsiropšti nebepavyko. Srovė pagriebė mane it šapelį ir nunešė jai vienai žinomais keliais. Besivartaliodamas kūliais vandenyje tarp uolų ir akmenų, mąsčiau apie tėvynę. Juokauju - tiesiog stengiausi ko nors nesusilaužyti. O stengtis nebuvo lengva... Visgi nuplaukęs (jei čia tinka tas žodis) apie kelis šimtus metrų, patekau į ramų užutekį, kur mane pasitiko išgąstingos draugų akys ir nusviesta virvė. Išlipęs apsižiūrėjau, kad esu gyvas sveikas ir jau nebežinojau, kam už tai dėkoti.

Likusi upės atkarpa daugiau staigmenų nepateikė, dar keletą dienų plaukėme ramiau, mojuodami mus žvilgsniais tyrinėjantiems elniams ir klausydamiesi tykaus kalnų dūsavimo. Rutina, kuri, anot vieno prancūzų klasiko, neverčia jausti šiurpulingos Laiko naštos.

Tas šimtas kilometrų, įveiktų Abisko nacionaliniame parke, sielos kertelėje liko iki šiol ir bus ten iki to laiko, kai, ją pagriebus, nusineš jau kita upė. Tokios mintys sukosi grįžtant atgalios, su draugais įsitaisius saulėtame kelto denyje, kuris iš lėto plukdė mus iš mįslingosios Šiaurės namų link.  

Marius Morkevičius

Savo straipsnį galite atsiųsti čia.



Komentarai
Turinys
  • kūris1
    kūris1 
      2012.09.29, 18:53, vertino: Gerai, , rašė:
    Septinta nuo galo foto-keliolika sekundziu mislijau,ieskojau atsakymo i dar neuzduota klausima-grazi, vezanti-galu gale netokia kaip kitos...Visas reportazas gerulis. Kazkada teko pabuvot toj  saly,bet aisku darbo reikalais... Karlstadas-kur giliausiai buvau nulindes...Pavydziu jums matytos gamtos...
  • gedasst
    gedasst 
      2012.09.30, 00:59, vertino: Gerai, , rašė:
    "Namie kompiuteris maršrutą apskaičiavo einant lygia vietove, bet nenurodė, jog teks kopti į viršų"
    :D :D :D
    Oi, uzjauciu... (juokas pro asaras)
    Kai palanvausi i kalnus - pasinaudojau Google Earth trimaciu vaizdu. Ir vis tiek nenumateme monotonisko kopimo sunkumo.Vienos is triju virsuniu nepasiekeme per 3paras, nors atstumas kilometrais - juokingas.

    Geras reportazas. Kita karta pasiimkite ir mane.

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti