Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija
2014.05.27  Straipsniai:  KelionėsJūsų straipsniai  25 4654
 
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  

Šis Marius Morkevičius pasakojimas tikrai vertas prizo ;)

„Jūs visi nukvakę“, - nepiktai burbtelėjo mano gimdytoja, kuomet pareiškiau, jog iš vasaros karščiu alsuojančios sostinės vyksime į Šiaurę, už poliarinio rato esantį Kolos pusiasalį.



Tuomet jai nepasakojau, kad patyrinėti laukinės gamtos ruošiamės plaukte, linguodami ant pripučiamo katamarano, kad beveik mėnesį mūsų prieglobstis bus traukinio kupė, palapinė ir begalinis taigos dangus, o duona kasdienė – ant laužo virta kruopienė.

Nors visi keturi „nukvakėliai“ toli gražu nėra kelionių naujokai, vieningai sutarėme, jog pasitrankymas po Rusijos šiaurę buvo ekstremaliausia, ką esame patyrę.

Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Pusmetį ar daugiau be žymesnių pertraukų sėdint kontoroje, palinkus prie kompiuterio, žmogus neišvengiamai užsimanai veiksmo. Drybsoti ant smėliuko ar kilnoti bokalus neviliojo, norėjosi platesnių horizontų ir aštresnių pojūčių. Todėl pasirinkome vandens turizmą – tai įstabi ir visapusiška pramoga, jei tik netenka dalintis vieną lietuvišką upelę su keliais šimtais baidarės pasibalnojusių tautiečių. Tokiu atveju, žinia, malonumas mąžta, bent jau mūsų kompanijai.

Taigi Kola - užpoliarinės Rusijos dalyje išsidriekęs atšiaurus, upingas, žmogaus mažai paliestos gamtos kraštas, galintis pateikti daugybę malonių ir ne visai siurprizų.

Prieš kelionę tyrinėdami žemėlapius ir braižydamiesi maršrutą, menkai nutuokėme, jog mūsų laukia ne tik iš kojų verčiančios upių rėvos ir plaukikų gyvybes pasiglemžiantys slenksčiai, bet ir specifinė rusiškų traukinių atmosfera, įdomūs pokalbiai su atlapaširdžiais vietiniais ir net grėsmingi karo ženklai.

Lietuviškų mulų startas

Susikrovę didžiulius „bitininko ūkius“ – taip pavadinome savo kuprines, ant kurių primontavome įvairių rakandų, tarp jų ir apvalius tinklelius nuo uodų – su šiokia tokia palyda patraukėme į geležinkelio stotį. Verta paminėti, jog ant kuprų tempėmės ne tik negendančio maisto visam mėnesiui, pakaitinių drabužių, tačiau ir 30 kilogramų sveriantį pripučiamą laivą.
Lietuviškų mulų startas  


Draugai šaipėsi, jog atrodome lyg mulai, tačiau jėgų dar buvo pilna. Jų pakako ir Sankt Peterburge, kur atsidūrėme keliolika valandų prasikratę tvarkingame ir jaukiame lietuviškame traukinyje.

Vos išlipusius stotyje, mus pasigavo tarybinį taksistą primenantis ūsuotas vyriškas su berete ir pasiūlė savo transportą, nugabensiantį mus ir mūsų mantą į kitą stotį. Suderėję visai padorią kainą, apkrovėme jo „žiguliuką“ it asiliuką ir patraukėme per pramoninius miesto rajonus, kol suradome, kur bazuojasi traukinys Sankt Peterburgas-Murmanskas.

Kad ir kaip stengėmės susitarti su kasininke, bilietai į traukinį mums atiteko skirtinguose vagonuose, tad teko pasiskirstyti poromis ir vadinamąjį keturvietį plackartą daugiau nei parą trukusioje kelionėje dalintis su įvairiais nepažįstamais personažais. Tačiau būtent čia ir slypėjo visas įdomumas.
Sankt Peterburgas  
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  

„O rusų Lietuvoje nešaudo?“

Tokiu klausimu užklupo pusamžis vyriškis, įsitaisęs priešais mus, krimtęs sumuštinius ir siūlęs jais vaišintis. Rusas Genadijus niekaip negalėjo atsistebėti mūsų tvirtinimais, jog Lietuvoje vis dėlto rusai nėra šaudomi gatvėse, kuo jis buvo giliai įtikėjęs.

„Seniai svajoju su šeima nuvykti į Palangą, bet baiminausi dėl saugumo. Lietuviai visad atrodė tokie aršūs, jūs juk nekenčiate rusų“, - taip samprotaudamas juokino mus Murmanske gyvenantis Gena. Patikinome jį, jog toli gražu ne visi lietuviai yra aštriadančiai, tačiau vėliau patyrėme, jog panašus požiūris vyrauja daugelio vyresnio amžiaus bendrakeleivių galvose.

Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Ne vienas kelionėje sutiktas rusas bešnekant įvairiomis temomis - nuo gamtos iki politikos - kartojo išdidžią frazę „Rasija eta syla“, suprask, Rusija yra jėga. Beje, apie politiką. Šia tema rusiškuose traukiniuose, šiaip jau pasižyminčiuose neįtikėtinai draugiška ir kiek fantasmagoriška atmosfera, su vietiniais kalbėtis neverta, nors pagundų – pilna.

Vakarėjant susiginčijome su viena moterimi, kuri įnirtingai mus bandė įtikinti, jog jokios Lietuvos okupacijos nebuvo, o lietuviai patys meldė Sovietų Sąjungos globos. Kaip vieną pagrindinių argumentų, ji pateikė faktą, jog pati dirba istorijos mokytoja, todėl tokius dalykus išmano geriau...

Tad jau po poros valandų bildėjimo nuolat šurmuliuojančiu traukiniu nusprendėme, jog apie politiką ir istoriją su vietiniais nekalbėsime. Vis dėlto to išvengti nepavyko.

Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Kokia ta „Rusijos jėga“ išvydome jau grįždami atgal, kai apšnerkštoje pramoninio miesto Kandalakšos stotyje atsidūrėme rusų kareivių apsuptyje - didžiulis būrys uniformuotų vaikinų lipo į karinį traukinį, gabenantį tankus, raketas ir kitus grėsmingos paskirties prietaisus. Vienas stoties lankytojas pašnibždomis, bet su neslepiama pasididžiavimo gaidele atskleidė, jog visas ešalonas vyksta į Gruziją, kur tomis dienomis prasidėjo karas.

Žinutę apie konfliktą Gruzijoje gavome prieš kelias dienas, supdamiesi krištolinio Umbos ežero bangomis. Jos šleifas jautėsi iki pat paskutinių kelionės dienų, kai pavargę ir kvepiantys laužu vaikščiojome po saulėtą ir turistų apgultą Sankt Peterburgą.

Vienoje aikštėje prie mūsų prisėdo du kostiumuoti ir pakaušę vyriškiai - siūlydami konjako klausinėjo, kas mums, lietuviams, labiau patinka, Rusija ar Gruzija. Susižvalgę, vieningai patvirtinome, jog be jokios abejones, draugystė. Regis, pašnekovams atsakymas įtiko, tad kalba greitai perėjo prie krepšinio ir Prževalskio arkliukų, mat visai šalia stūksojo šio rusų generolo statula.

Braunamės iki laukinės gamtos

Tačiau į Rusijos šiaurę vykome ne mėgautis gražbylystėmis, o semtis laukinės gamtos teikiamų malonumų, pasakiško grožio ir to žodžiais sunkiai nusakomo egzistencinio potyrio, kai viduje susimaišo fizinis nuovargis, pasitenkinimas savimi bei tyki ramybė.

Viso to nuojautą jau pajutome, kuomet po paros trukusio trinksėjimo išlipome Olenegorsko stotyje – mus pasitiko tamsūs žemi debesys, aštrios pušų ir eglių viršūnės bei kiaurai košiantis dygus vėjas. Nors dar buvo vasara, akimoju pajutome – atsidūrėme Šiaurėje.

Bet tikrosios gamtos dar teko palūkėti, kadangi mūsų laukė rusiškos biurokratijos išradimas - užsieniečių registracija. Tad klajojome po pilką, aplūžusiomis „chruščiovkėmis“ nusėtą angliakasių miestą, kol susiradome ne ką šviesesnį viešbutį, kur sumokėję už parą, gavome reikalingus antspaudus.

Galų gale susitarę su geležinkelio stotyje bešmirinėjančiu mikroautobuso vairuotoju, paporinusiu mums apie vietos meškas, retkarčiais apsilankančias centrinėje miesto aikštėje, patraukėme Chibinų kalnų viršūnių link, kur tyvuliuoja ežerai, šniokščia upės bei samanų geltonumu blyksi taiga. Apie pusšimtį kilometrų pariedėję svaiginančiais miško keliukais atsidūrėme prie Sikiro ežero, garsėjančio įspūdingo grožio laukine sala, kurioje palaidota viena samių - Skandinavijos klajoklių tautos, išsiskiriančios unikalia pagoniška kultūra – šeima.
Anot vietinių, šiandien Kolos pusiasalio samiai, ilgą laiką skendę skurde ir vertęsi elnininkyste, gyvena kaip inkstas taukuose, mat jiems pagalbos ranką ištiesė Norvegijos ir Suomijos vyriausybės, tad jau kuris laikas samiai važinėja ne šunimis kinkytomis rogėmis, o „žiguliukais“.

Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  
Mariaus Morkevičiaus nuotraukos  

Pirmasis krikštas – šlapias ir pakylėtas

Prisipūtę savo katamaraną ir prie jo primontavę nemažą kalną daiktų, pradėjome savo „argonautų žygį“ nežinomais vandenimis – nors turėjome žemėlapį ir preliminarų maršrutą, nė neįsivaizdavome su kokio dydžio jėga teks susidurti. Perplaukę ramiai banguojantį ežerą, netrukus patyrėme šoką, atsidūrę tikroje makalynėje – nedidelėje upelėje Severnoje, šniokščiančioje didžiule srove.

Laivą pagriebusi upė pradėjo nešti mus beprotišku greičiu, o kadangi mūsų vandens turizmo patirtis apėmė tik lietuviškas upes, laviruoti tarp privirtusių medžių, šakų, taip pat slenksčių ir rėvų, buvo itin sunku. Tad teko mokytis vietoje.

Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  

Prie vieno grėsmingai atrodančio posūkio šiaip ne taip sustojome ir išsiropštėme į krantą, nusprendę per pavojingą ruožą laivą pernešti sausuma. Tačiau sumanymą realizuoti nebuvo taip parasta, aplink tvyrojo klampi pelkė, apaugusi tankiais krūmynais.

Su draugu patraukėme į žvalgybą – nors buvome šlapi, bet entuziazmo nestokojome ir pėsčiomis sukorėme keletą kilometrų, braudamiesi pro „Žiedų valdovo“ scenų vertus pelkynus bei akivarus. Galų gale nusprendėme pirmą naktį praleisti čia pat pelkėje, ant sausesnių samanų. Įkyriai gaudžiant uodų debesims prie laužo šaukštais kabinome „plovą“ ir, keista, buvome visai patenkinti savo pirmuoju krikštu.

Kitą dieną žvelgdami į putojančią upę, nerimo beveik nebejautėme ir džiaugsmingai spygaudami pasileidome pasroviui, vis sklandžiau ir sklandžiau įveikdami slenksčius ir posūkius. Leidomės Chibinų bei tarp jų juoduojančio gilaus, tačiau švaraus kaip stiklas Umbos ežero link.

Sunku išreikšti tą įspūdį, kuris gniaužė kvapą įplaukiant į begalines erdves, susidedančias iš juodų bangų, samanotų krantų ir tolumoje boluojančių kalnų viršūnių. Oro sąlygos keisdavosi labai greitai, vieną akimirką švietė saulė, o kitą, žiūrėk, jau apniukę ir stiprėja šaltas vėjas.

Plaukiant nuolat kuteno jausmas, tarytumei suptumeisi kartu su žemai plaukiančiais debesimis, tokios atmosferos negadino jokie civilizacijos pėdsakai. Beveik ištisą savaitę nematėme nei vieno žmogaus.

Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  

Irdamiesi per Umbos ežerą sukorėme apie 30 kilometrų, vietomis patekdami tarp grėsmingų bangų. Šypsodamiesi postringavome, jog jei apvirstume, tikrai neišsikapstytume, o ir niekas mūsų negelbėtų. Tokias kalbas malšino vienintele mūsų ekipažo mergina, kuri visų maloniai nuostabai laikėsi itin tvirtai, o juk dauguma mano pažįstamų tokiomis sąlygomis mažų mažiausiai būtų puolusios į isteriją...

Padunės šturmas

Pirmuosius turistus sutikome jau prie Umbos upės – pagrindinio mūsų maršruto tikslo. Patyrę, jog visi esame naujokai ir sužinoję, kokį maršrutą jau sugebėjome įveikti ir koks dar laukia, draugiški rusai iš nuostabos kraipė galvas ir neslėpė susižavėjimo. Jų patarimai mus padrąsino perplaukti pačią sudėtingiausią ir grėsmingiausią Umbos atšaką – galingąjį Padūnės slenkstį, kasmet pasiglemžiantį bent vieną vandens turisto gyvybę.

Einant upės krantu ir spoksant į šalia šniokščiantį vandens uraganą į galvą mušė adrenalinas ir kartu ėmė baiminga pagarba gamtos stichijai. Dviprasmišką įspūdį stiprino ir prie slenksčio stūksantis paminklas žuvusiems bei ant pušų kamienų užkabinti prieš kelis metus čia nuskendusių merginų šalmai.

Padunės šturmas  
Padunės šturmas  
Padunės šturmas  
Padunės šturmas  
Padunės šturmas  
Padunės šturmas  
Padunės šturmas  
Padunės šturmas  
Padunės šturmas  
Padunės šturmas  

Šturmuoti Padunę pasiryžome tik po gerą pusvalandį trukusių tarpusavio derybų. Dar ir šiandien iš atminties neišblėso tas viską užgožiantis vandens ūžimas ir pašėlęs plaukimas, prilygstantis nebent pasivėžinimu aukščiausiais amerikietiškais kalneliais. Skirtumas tik tas, jog leidžiantis šiuo slenksčiu, panyri ne tik į svaiginantį greitį ir šuolius aukštyn žemyn, bet ir visom kūno kertėm jauti srovės jėgą bei drėgmę, persmelkiančią nuo galvos iki kojų.

Puskilometrį nusidriekusią upės atkarpą įveikėme per kelias minutes ir beveik be nuostolių, išskyrus tai, jog viename posūkyje vos neįsirėžėme į uolą ir pametėme vieną irklą. Įplaukus į ramesnius vandenis, išgirdome rusų plojimus ir palaikymo šūksnius, kurie mūsų ausyse skambėjo kaip geriausia muzika.Nors buvo gaila prarasto irklo, šypsojomės - svarbiausia, jog nepamėtėme galvų. Irklą išsidrožėme iš medžio, o vėliau suveikė ir kompensacijos dėsnis, plaukdami toliau, radome kitą irklą.

aptikome garsiųjų petroglifų  


Braziliškas alus Užpoliarėje

Dar per savaitę irdamiesi Umbos upe, vietomis išplatėjančia iki ežerų, įveikėme apie 60 kilometrų, įveikdami didesnius ir mažesnius slenksčius, aplankydami įspūdingo grožio salas, kuriose aptikome garsiųjų petroglifų – tūkstančius metų skaičiuojančių kompozicinių piešinių, išraižytų ant vulkaninių uolienų.Juose pavaizduoti šamanų nupiešti senovėje šiose vietose gyvenę gyviai – rykliai ir kardadančiai tigrai, taip pat medžioklės bei aukojimo scenos.

Plaukimas Umba – ekstremali Užpoliarės euforija  
Kartą, apsistoję nakčiai ant stataus pušimis apaugusio skardžio, išgirdome pagalbos šauksmus. Pasirodo, kitoje upės pusėje, pelkėje įstrigo grupelė maskviškių, kurie prakiurdė savo baidares ir ieškodami kelio į civilizuotas vietas, visą dieną klampojo po brūzgynus. Sėdome į katamaraną ir per upę atgabenome sušalusius, kiaurai peršlapusius ir alkanus turistus į savo stovyklavietę. Pokalbiai ir neįtikėtinos istorijos tą kartą liejosi visą naktį...Savo žygį baigėme Umbos kaime – tylioje ir uždaroje žvejų gyvenvietėje, išsidriekusioje palei pat Baltąją jūrą aplūžusiais mediniais namukais.

Vėlų vakarą čia radome visą parą veikiančią parduotuvę ir nusipirkome kelias savaites neragauto gardumyno – alaus. Beje, vienintelė rūšis, kurią aptikome, buvo braziliškas. O tai suteikė dar vieną smagų netikėtumą šioje beprotiškoje ir totaliai mūsų galvas nuo kasdienių rūpesčių pravėdinusioje kelionėje.

Marius Morkevičius. Kelionė vyko 2009 m.
mork

mork





Komentarai
Turinys
  • jonas80
    jonas80 
      2014.05.27, 12:09, rašė:
    Labai vertinu, gaila mygtukai man atimti, bet.....šaunuolis.
  • egisb
    egisb 
      2014.05.27, 14:47, vertino: Gerai, , rašė:
    Puikūs įspūdžiai ir straipsnis.
  • mork
    mork 
      2014.05.27, 14:56, rašė:
    ho, ačiū. dar permečiau akimis, žiū, skyrelyje apie rusų šaudymus žodį "gruzija" pakeitus "ukraina" , viskas tiktų ir šių dienų aktualijoms:) jau ta rusija...
  • Banginiss
    Banginiss 
      2014.05.27, 20:14, vertino: Gerai, , rašė:
    zinant kremliaus pokstus - tikiuosi ateityje zodelio Gruzija nereiks pakeisti Lietuva.
  • Vaizdinys
    Vaizdinys 
      2014.05.27, 20:51, vertino: Gerai, , rašė:
    Puikus tekstukas. Malonu buvo paskaityti. Ačiū.
  • Girių dvasia
    Girių dvasia 
      2014.05.27, 21:30, rašė:
    Teko tais maršrutais ir būdais keliauti 2002,2003m. Stebina, kaip rusiška propoganda praplovė savo piliečių smegenis. Prieš dešimtmetį lietuvius dažnas paveždavo nemokamai, o bobutės gėdindavo transporto miliciją, kuri visuomet tikrindavo mūsų pasus.
  • Linux
    Linux 
      2014.05.27, 22:54, vertino: Gerai, , rašė:
    Puiki istorija, puiki iliustracija... skaniai pakeliavau skaitydamas. Tikiu, kad foto lobis iš šios kelionės tikrai nemažas ;)
  • gedasst
    gedasst 
      2014.05.28, 03:22, vertino: Gerai, , rašė:
    Smagus pasakojimas.
    Gal kiek per greitas paties plaukimo Umba įspūdžių aprašymas - norėjau įsijausti labiau :)

    Ir pora detalių:
    "mus pasigavo tarybinį taksistą primenantis ūsuotas vyriškas su berete" - "dušmanų" ir mūsų stotyse pilna.
    "užsieniečių registracija" nėra rusų išmislas - ji yra net Italijoje.

    "Leidomės Chibinų bei tarp jų juoduojančio gilaus, tačiau švaraus kaip stiklas Umbos ežero link" - čia kažkas painaus pirmoje sakinio dalyje. Norėtūsi pataisymo :)

    Ačiū
  • jonas80
    jonas80 
      2014.05.28, 12:13, rašė:
    Registracija jau panaikinta.
  • Dark Schneider
    Dark Schneider 
      2014.05.28, 14:14, rašė:
    gedasst rašė:

    "Leidomės Chibinų bei tarp jų juoduojančio gilaus, tačiau švaraus kaip stiklas Umbos ežero link" - čia kažkas painaus pirmoje sakinio dalyje. Norėtūsi pataisymo :)


    Tai kad čia kaip ir aišku - leidosi link Chibinų kalnų ir tarp jų esančio Umbos ežero. Tik sakinys gal sudėtingiau sudėliotas  :).
  • gedasst
    gedasst 
      2014.05.28, 15:40, vertino: Gerai, , rašė:
    Gal. Norėtūsi, kad autorius patikslintų, skaniai pateiktų mintį, bet...
    Kol kas tik minusai :)
  • Būglis
    Būglis 
      2014.05.29, 11:19, rašė:
    NorėtŲsi, kad stiliaus klaidų beieškantis nedarytų gramatinių :)
  • Fotos
    Fotos 
      2014.05.29, 12:17, rašė:
    Šauni pastaba! Gaila per trumpa, kad eitų paspausti "Balsuot: gerai".
  • gedasst
    gedasst 
      2014.05.30, 22:52, vertino: Gerai, , rašė:
    Na juoke štyliaus, tik mintių...
    Nayškuoket šiknuo slykų...
  • Andrius Ruškys (išsitrynęs)    2014.05.30, 21:29, rašė:
    Ble, Gedai, man tas pasakojimas kaip tyro oro gurksnis, o tu vos ne prie gramatikos kabinėjies ? Žinau, kad tikslai tavo geri, bet negalima gerų iniciatyvų taip smukdyt...
  • gedasst
    gedasst 
      2014.05.30, 22:53, vertino: Gerai, , rašė:
    Blyn, Andriau! :)
    Juk pirmu sakiniu parašiau - "Smagus pasakojimas".
    Jis tikrai smagus ir man patiko.
    Man to sakinio mintis tikrai pasirodė neaiški, tai dabar turiu bijoti paklausti? Visi mato reganų medžiokles, visi jautrūs :)
  • Vytenis P.
    Vytenis P. 
      2014.06.01, 13:00, vertino: Gerai, , rašė:
    Na nesigink jau. Žinom, kad žemoitę lėtai mąsto ;)) ir atleidžiam
  • Kancleris
    Kancleris 
      2014.05.28, 12:47, vertino: Gerai, , rašė:
    Ačiū už pasakojimą :) Tikrai buvo labai, labai įdomu :)
  • Laukinis
    Laukinis 
      2014.05.29, 22:51, vertino: Gerai, , rašė:
    Puiki istorija!
  • 6x9
    6x9 
      2014.05.30, 13:21, rašė:
    gal noretusi kokybiskesniu ir geriau apdorotu nuotrauku, bet pasakojimas tikrai saunus...
  • Andrius Ruškys (išsitrynęs)    2014.05.30, 21:21, rašė:
    "Sėdome į katamaraną ir per upę atgabenome sušalusius, kiaurai peršlapusius ir alkanus turistus į savo stovyklavietę. Pokalbiai ir neįtikėtinos istorijos tą kartą liejosi visą naktį..." - baltai pavydžiu Jums to patirto jausmo. Taip reikia gyventi, taip reikia elgtis - esat pavyzdys ir puikus atkirtis visiem piktiem kiršintojam ir niurgzliam ! Šunuoliai !
  • Pajuriovejas
    Pajuriovejas 
      2014.07.03, 12:22, vertino: Gerai, , rašė:
    Puiku! Atrodo, kad kartu pakeliavau šiaurės platybėmis...Ačiū, kad dalinatės:)
  • victorypho
    victorypho 
      2014.10.20, 15:45, vertino: Gerai, , rašė:
    labai smagus pasakojimas :)
  • doniux
    doniux 
      2014.10.30, 10:55, vertino: Gerai, , rašė:
    įspūdinga kelionė su ekstremaliais nuotykiais. Puikus pasakojimas. Labai įdomu buvo skaityti :)
  • bambyzo
    bambyzo 
      2014.11.08, 19:39, vertino: Gerai, , rašė:
    Malonu buvo paskaityti ir prisiminti, teko ir man Kandalakšą ir Umbą aplankyti. Buvo tai 1992 ir 1993. Jūs vėl grąžinote į tuos laikus. Nelabai kas ir pasikeitė tik alus buvo rusiškas :)

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti