Landsb..gį

Labas, dėkui. Tikrai verta. Nors bažnytėlė kukli, gal net pati mažiausia Lietuvoj, bet kažką tokio mielo turi. Ir medinė varpinė, išlikusi po gaisro, turi žavesio. O Daujotų šeimos koplyčioj, pasirodo, devyniasdešimtaisiais būta planų įrengti smuklę ar šašlykinę. Visa laimė, kad nepavyko.

Naudoju nuo vasaros Z6 ir stebiuosi, kad Nikon Z sistema vis dar yra nepakankamai įvertinta. Perėjau nuo ne paties prasčiausio Nikon D750, bet progresas tikrai pastebimas. Kol kas verčiuosi su kitiniu Nikkor Z 24-70 mm f4, o kiti - nuo veidrodinės sistemos likę Sigma ir Tamron objektyvai per FTZ adapterį. Keisti į antros kartos Z6 negalvoju, nes jų skirtumai man nelabai svarbūs - antros kortelės nepasigendu, o ir finansinės galimybės riboja. Z7 arba Z7 mark ii verta žiūrėti tik tais atvejais, jeigu darote kažkokius specifinius darbus, kuriems reikia itin didelės raiškos vaizdų. O visiems kitiems - reportažui, gamtai, sportui - geriau tiks Z6 arba Z6 mark ii. Tikiu Z sistemos šviesia ateitimi ir manau, kad dabar pats laikas atsikratyti veidrodinės technikos, kol antrinėje rinkoje ji dar turi kažkokią kainą.

Pavadinimas geras. Skamba šviežiai, kaip ir kiekvienas naujadaras. Serija visiškai atitinka natą, kuria skamba pavadinimas...:)

Antras vaizdas patraukė akį antro plano spalvotyra, nelabai būdinga žiemos spalvinei gamai, ir kuri taip puikiai subalansuoja/ papildo vaizdą pirmame plane...

Iš pradžių pasirodė, kad kairės pusės kiek per daug, tačiau išsididinęs, pamačiau, kad lašų suformuojama faktūra visiškai pateisina tokį pateikimą. Labai maloniai vaizde žaidžia baltas monochromas, žiūrovo akies negąsdindamas aštrumu ir perteikdamas nepretenzingą rimtį.

Jūs pabadykite sekantį sykį nufotografavusi, gautą vaizdą įmesti ne į EF, o į rėmelius. Nes vaizdas realybėje pradeda gyventi tik atspaustas... Kartu tai būtų labai rimta pasakta padirbėti ties vaizdo formatu ir to projekto techiniu įgyveninimu. Jums, - malonumas pasižaisti realizuojant projektą, artimiesiems, - malonumas tų pastangų rezultataim pasiekiami bet kada. Tai tik idėja ateičiai, jeigu ką. Nepriimkite to kaip kažkokios įkyrios pedagoginės praktikos... :D Ač už komunikavimą ir bendrystę... :)

Šiaip ne viskas gyvenime verte matuojama. Kartais artimųjų norai, būna svarvesnis faktorius, nei gaunamas vertinimas. Nuoširdi pagarba... :)

Gražus vaizdas. Nemanote, kad reikėtų kiek pašviesinti?

Mano mama labai norėjo, kad nufotografuočiau ir įdėčiau. Čia jos derlius. Mažas ir mielas. Žinau, kad nuotrauka nėra labai didelės meninės vertės, bet sentimentai kartas nuo karto nėra blogai. Ateities planuose kažkiek įdomesni natiurmortai.

Šita elementika labai gerai atrodytų ant kokio pagrindo turinčio savo faktūrinį ritmą, pvz- drobės. Atspalviai juoda/ raudona kiek per sunkiai kontrastuoja. Tačiau visumoje labai neblogas užmatymas, dėl tokio pateikimo, savo simbolika net primenantis Kalėdinę, ir šiek tiek šv. Patriko dienos simboliką ... :)

Ar ne Šeškinės ozas?

Kolega Mindaugai... Tiek vizualioje darbo dalyje, tiek ir pačioje aprašomojoje - egzistencializmo dalies metmenys pateikti nuostabiai! Tikras etiudas egzistencijos priešpriešai būčiai, nors ir pati būtis yra pirmesnė už esmę. Tačiau takoskyra tarp fizinių daiktų būties, kuri yra tik savaime, ir žmogaus būties - būti dar ir sau, šioje apybraižoje juntama labai stipriai...Su šypsena - Puikiai!

Pavadinimas superinis, ir kadrui su neprijaukinama pinholine estetika, suteikia savą prasmę, kuri darbą pakylėja į konceptualizmo Olimpą...

O kaip džiugina vaizdas mane, tamsta net neįsivaizduojat :)

Nebuvo nei taip šalta (kaip šiandien, pvz.), nei taip tuščia, kaip atrodo, nors ankstokas rytas.- * Nuotraukos juk dažnai yra iliuzija, sukurta sąmoningai arba netyčia:)

Oij nesakyk Ryti... Tu kaip tikras Kūrėjas, droviesi savo sukurto grožio. Matomam vaizdo ritme, ten net gatvės žibintai savo vietoje, kaip musės gintaro gabale įsiamžinę. Jei jų ten nebūtų, juos reikėtų ten įklijuoti. Kuklumas žmogų puošia, tačiau viskam gi yra ribos... :) Grožis net Mokykloje žiba. O dėl pseudonimo keitimo, tai sutinku, - Savasties keisti negalima. Kad nesustotų Kūrimo procesas. Kai tą padariau, ir Vilnių iškeičiau į vienkiemio bityną, man kūrybinis procesas sustojo aštuoniems metams. Na, bet po truputį, vėl atsiranda noras grįžti prie bjaurių įpročių aparato pagalba vagiliauti vaizdus. Ir reikia pripažinti, jog ne be eFoto bendruomenės pagalbos... :)

... dėl šviestuvų dar svarsčiau, buvo mintis ištrinti, bet tada taptų visai į brėžinį panašu... Tad liko :)- * Sodyboj aš turiu kitų pomėgių - skulptūra, peiliai ir kiti menai... Visi turime ne po vieną pomėgį... :) - * Tad bitės tikriausiai aistra, tą tikrai žinau, nes ne vieną bitučių mylėtoją pažystu... :)

Vaizde matoma simbolika neblogai koreliuoja su pavadinimu, - laiko tėkmę neblogai šaržuoja laikrodis žaisliuke ir stiklas aplipusiu sniegu...

Na, man kiek per skaudi akims spalvotyra... Bet gal tik taip atrodo, - kompas perinstaliuotas, bet monikas dar nekalibruotas, nes rankos niekaip negali pasiekti kalibratoriaus...