Kotryna Ūla Kiliulytė: Kai fotografuoju žmones, smegenys dirba dvigubu ar trigubu pajėgumu
2016.09.30  Straipsniai:  Fotografų pristatymai Rašyti komentarą 3508
 
Projektas „Amber room“  

Pašnekovė Kotryna Ūla Kiliulytė – įstabi jaunosios kartos lietuvių menininkė. M. K. Čiurlionio menų gimnaziją baigusi kaip skulptorė, Kotryna studijas pradėjo Vilniaus dailės akademijoje, tačiau po poros metų išvyko į Glasgow School of Art ir ten baigė fotografijos ir menų bakalauro, o netrukus – ir magistro studijas.




„Kiekvienam emigrantui artimas nostalgijos jausmas“, – taria Kotryna, pasakodama apie jos fotografijoje atsiveriantį Lietuvos peizažą. Kūrėja pasakoja, kad gyvenant svetur, vaikystės vietos, senelių kaimas Lietuvoje ima atrodyti it „keista oazė“, kurios laikinumą norisi užfiksuoti. Tačiau ji tikrai nesirenka lengviausio kelio. Menininkė teigia, kad kiekviena idėja yra kupina įvairaus plauko sudedamųjų dalių. Kūriniai turėtų kalbėti ne tik apie tai, kas juose pavaizduota, bet ir apie pačią fotografiją: spalvą, šviesą, patiriamą  jausmą. Fotografės idėja – tarsi klausimas, o meno kūrinys tampa atsakymu. Nors šiuo metu pagrindinė tokių „atsakymų“ forma yra fotografija, Kotryna užsimena, kad jos meniniai projektai jau virsta tarpdisciplininiais – video projekcijomis, animacija, instaliacijomis.
Geriausiais mokytojais fotografė vadina tuos, kurie kūrybos procesą vertina labiau už rezultatą, o geriausios mintys ir įkvėpimas „sugaunami“… plaukiojant. Apie visa tai ir dar daugiau, skaitykite:

Ar prisimenate, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą į rankas paėmėte fotoaparatą? Ką reiškia būti fotografe?

Turbūt esu šiek tiek fotografavusi per atostogas su šeimos „muiline“, bet tikroji pradžia buvo, kai pasiskolinau iš dėdės rusišką fotoaparatą Kiev. Tuomet buvau šešiolikos metų ir užsirašiau į fotografijos būrelį Jaunųjų technikų rūmuose Vilniuje. Ten mokiausi ryškinti juostas, spausti nuotraukas ant foto popieriaus, naudojausi studija. Kas įdomiausia, tuomet lankiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kurioje buvau pasirinkusi skulptūros specialybę. Gana greitai fotografijos tapo mano instaliacijų dalimi, o paskui ėmiau „žaisti“ su video, animacija ir panašiai.
Ką reiškia būti fotografu, iš tiesų nežinau. Nors fotografuoju jau beveik penkiolika metų, save labiau suvokiu kaip menininkę, kuri naudoja fotoaparatą kaip įrankį. Po fotografo vardu slepiasi tiek daug reikšmių: čia ir fotožurnalistai, ir komerciniai fotografai, vestuvių fotografai, mėgėjai su brangia fototechnika, kiti mėgėjai su senais juostiniais fotoaparatais, blogeriai, na, ir beveik visi Instagram vartotojai. Todėl man sunku apibrėžti, ką reiškia būti fotografu.

Projektas „Amber room“  
Projektas „Amber room“  
Projektas „Amber room“  


Kokie objektai/ reiškiniai į objektyvą pakliūdavo pirmosiose fotografijose? Kaip keitėsi suvokimas, ką reikėtų fiksuoti ir kodėl?
Iš pradžių fotografavau draugus, šeimą, savo kasdienybę – šešiolikos metų paauglei svarbiausias temas. Jaunųjų technikų rūmuose ekperimentuodavau studijoje su šviesomis, dėliodavau natiurmortus, šiek tiek pafotografuodavau ir gatvėje, ieškodama Bresoniško decisive moment. Tiesa, gan greitai fotografiją pradėjau naudoti Čiurlionio mokykloje savo meninėms instaliacijoms, ir tada jau veikiau pagal susikurtą idėją. Pavyzdžiui, gal vienuoliktoje klasėje išliejau milžinišką, storą pusantro metro ilgio žvakę, per ją pervėriau daug virvių, kurių galus pritvirtinau įvairiose kambario vietose, kaip kokio voratinklio, o ant tų virvių kabėjo mano darytos nuotraukos su kasdieninės rutinos vaizdais: kelias į mokyklą, dantų valymasis, troleibusas, tvarkymasis ir t.t. Degant žvakei virvės turėjo nudegti ir fotografijos nukristi – tai buvo mano kinetinė depresyvi paaugliška instaliacija.

Vėliau, kai pradėjau studijuoti VDA, sužinojau apie daugybę su fotografija dirbančių šiuolaikinių menininkų, ir mano suvokimas dar labiau išsiplėtė. Po poros metų išvykau studijuoti į Glasgow School of Art, ten praleidau porą metų, eksperimentuodama ir bandydama viską – nuo dokumentinės fotografijos iki foto knygų gamybos, sukonstruotos fotografijos studijoje ir šiaip žaidimų su lomografija, kros procesu ir panašiai.

Dabar, pabaigusi magistratūrą, dirbu kitaip. Turiu temas, kurios man yra svarbios, ir vystau jas vizualiai. Ieškau savo iškeltiems tikslams tinkamų strategijų. Po truputį pradedu kurti ir video, ir instaliacijas, ir rašyti, nors fotografija kol kas išlieka centre.

Ar galėtumėte vienu sakiniu apsakyti, apie ką jūsų fotografija? Kaip gimsta fotografijų idėjos? Ar jas padiktuoja aplinka, ir belieka užfiksuoti, ar pirmiausiai gimsta mintis, o po to ieškote ją atitinkančių erdvių ir istorijų?

Esu dirbusi įvairiai. Dokumentines serijas darydavau greitai: jei objektas (vieta, žmogus, istorija) mane sudomindavo, tiesiog vykdavau ir fotografuodavau, po to atrinkdavau kadrus ir parašydavau tekstą. Toks fotografavimas dabar man mažiau įdomus, bet kartais vis dėlto smagu greitai turėti baigtą darbą. Gal todėl ir manau, kad foto žurnalistika ir dokumentika priklauso kitam pasauliui, nei  šiuolaikinis menas. Tai skirtingi vaidmenys, nes siekiama skirtingų tikslų.
Dabar dirbu lėčiau. Turiu temas, kurios mane domina, ir praleidžiu daug laiko apie jas skaitydama, ieškodama ta tema jau sukurtų meno kūrinių, pokalbių, naujienų. Noriu susikurti ir teorinį, ir praktinį pagrindą. Kartais informacijos paieškos primena pirmuosius foto bandymus – viskas vyksta intuityviai, darau daug klaidų, daug nereikalingų kadrų. Galiausiai viskas kažkaip susiveda į vieną kūrinį. Tokie darbai užtrunka metus ar net ilgiau.

Projektas Population: 5

Projektas „Population: 5“  
Projektas „Population: 5“

Projektas „Population: 5“  
Projektas „Population: 5“

Projektas „Population: 5“  
Projektas „Population: 5“

Projektas „Population: 5“  
Projektas „Population: 5“



Serijos „Amber Room“ ir „Population: 5“ dvelkia nostalgija. Jūsų kūryboje svarbi praeities tema? Gyvenate Škotijoje, ar tai keičia žvilgsnį į Lietuvą? Betoninius daugiabučius, kaimo peizažą, Rytų Europoje vyraujančius interjerus?

„Population: 5“ yra gana sena serija, kurta prieš aštuonis metus. Po poros metų Škotijoje ėmiau matyti Lietuvą kitaip. Manau, tai nutinka beveik visiems emigrantams. Staiga mano senelio gimtinė – Dubininkų kaimas, ėmė atrodyti kaip keista oazė, užstrigusi laike. Mediniai namai, arkliu dirbami laukai, vanduo iš upelio – visa tai buvo labai pažįstama iš vaikystės, bet nutolus atrodė tiesiog unikaliai. Tam tikra prasme, norėjau užfiksuoti tai, kas nyksta iš Europos žemėlapio, ir tuo pasidalinti su nemačiusiais.
„Amber Room“ pagrindinė tema – nostalgija. Apie ją daug galvoju, kaip apie socialinį ir psichologinį mechanizmą. Ji, žinoma, emigrantams artima, bet aš norėjau užčiuopti giliau. Galvojau apie masinę nostalgiją, ištinkančią ekonomiškai ar politiškai neramiais laikais, apie nostalgiją uždraustiems laikams ar idėjoms. Skaičiau Svetlaną Boym, ji išskyrė dvi nostalgijos rūšis: restorative (norinčią rekonstruoti praeitį) ir reflective (besiilginčią, tačiau reflektuojančią) – ją ir norėjau įkūnyti serijoje „Amber Room“. Ieškojau nostalgiškų objektų, o vėliau supratau, kad šviesa gali kiekvieną objektą paversti nostalgišku, po to svarsčiau, kas skiria čia ir ten, dabar ir tada, tad fotografavau jau ne tik Lietuvoje, bet ir Škotijoje. Išsikėliau uždavinį  – abstrakčią idėją perteikti fotografijomis, kalbėti ne tik apie tai, kas jose pavaizduota, bet apie pačią fotografiją, apie spalvą, šviesą, jausmą, kurį jos sukelia.

Sakoma, kad fotografija daug pasako ir apie fotografą. Ką galima sužinoti apie Kotryną Ūlą iš jūsų kūrinių? Kokį fotografijų projektą pavadintumėte asmeniškiausiu?

Visi mano darbai yra asmeniški, nes gimsta iš smalsumo, noro suprasti ar diskutuoti, kažkuo susidomėjus: politika, istorija ar geografija. Esu nuolat analizuojantis, klausinėjantis žmogus – tai turbūt matyti ir darbuose. Taip pat esu kontrastinga asmenybė – kritiška, besiimanti progresyvių temų, bet tuo pat metu ir ieškanti poezijos. Mano santykis su tam tikromis temomis yra švelnus, empatiškas. Man rūpi žmogus ir dabartinės politinės realijos, tai, ką mes darome su savo planeta, bet darbuose apie tai kalbu per asmeninius naratyvus, be lozungų, nerengdama protestų. Nors gal ir jiems ateis laikas.

Kuriate įstabius portretus. Įsivaizduokite, kad Jūsų prašoma trijų patarimų, kaip sukurti žmogaus portretą. Kokiu svarbiausius aspektus išskirtumėte? Ar glamūrinis fotošopinis portretas ir meninė fotografija perduoda skirtingą žinutę žiūrovui?

Labai mėgstu ir labai bijau fotografuoti žmones. Mano smegenys tuomet dirba dvigubu ar trigubu pajėgumu: estetiniai sprendimai, bendravimas, pastangos padėti žmogui atsipalaiduoti nepamirštant visko fiksuoti. Trys patarimai portretui? Na, mano stiliaus portretui reikia laiko: visi geriausieji – ne sekundės dalies rezultatas, o valandų ar net kelių skirtingų sesijų. Visada paprasčiau, jei žmogų pažįsti, bet valandos pokalbis prie kavos prieš fotografuojant gali padėti net ir dirbant su nepažįstamu modeliu. Ir trečioji dalis – šviesa. Dažniausiai dirbu su natūralia šviesa, bet  mėgstu išbandyti ir įvairius kitus variantus: veidą šešėlyje, saulę už nugaros, ryto ar vakaro apšvietimą.
Glamūrinis fotošopinis portretas egzistuoja dėl kokių nors išorinių priežasčių: tai reklama, tiesioginė ar netiesioginė, PR dalis, žurnalo medžiaga, viršelis. Toks portretas yra daromas pardavimui, reklamos ar savireklamos. Dažniausiai šie portretai kuriami laikantis keleto paprastų taisyklių ar kanonų, bet man jie neįdomūs. Meninės fotografijos portretai man dažniausiai yra istorijos dalis. Tai viena pasakojimo apie vietą, laiką, idėją grandis.

 Ar kada svarstėte galimybę užsiimti komercine fotografija? Pakomentuokite.

Kartas nuo karto dirbu pagal užsakymą, jei jis atitinka mano stilių. Dažniausiai tai būna muzikos albumų viršeliai ar kultūrinių renginių plakatai. Anksčiau esu fotografavusi keletą projektų, kurie neatitiko mano estetikos supratimo, nebuvo paisoma ir mano nuomonės, tad supratau, kad to daryti nebenoriu. Maloniausias jausmas, kai su klientu randi bendrą kalbą ir kartu kuri idėją. Toks bendradarbiavimas atneša geriausius rezultatus.
Šiais laikais komercinė fotografija nebeturi būti vieno tam tikro stiliaus. Ne viskas turi būti fotografuojama studijoje su lempomis, itin lieknais modeliais gausiu makiažu bei vėjo mašina. Vis dažniau prekės ženklai susiranda jų koncepciją atitinkančius fotografus ir kviečia juos dirbti kartu. Tokiems darbams mielai pasiryžčiau ir ateityje.

Projektas „Away Home

Monica is from Japan.  
Monica is from Japan.

Celine is from Canada  
Celine is from Canada

Dan is from Australia  
Dan is from Australia

Kotryna is from Lithuania. Away Home  
Kotryna is from Lithuania. Away Home

Silje is from Norway. Away Home  
Silje is from Norway. Away Home

Akram is from Libya. Away Home  
Akram is from Libya. Away Home




Būtina paminėti ir unikalų projektą „Away Home", kuriame renesanso tapybos manierą primenančiuose natiurmortuose atskleidžiamos skirtingų tautybių žmonių mitybos tradicijos. Papasakokite apie šio projekto kūrimo procesą.

Šis darbas gimė kiek juokingai: čia, Glazge, užsukau į lenkiškų prekių parduotuvę, nusipirkau grikių, sūrio, raugintų agurkų ir pan., sustačiau viską virtuvėje, nufotografavau ir nusiunčiau mamai nuotrauką. Kažkaip per sekundę ir gimė idėja, kad mūsų namuose valgomas maistas gali nukelti į kitą laiką ir kitą vietą. Sudariau penkiolikos klausimų anketą ir paprašiau pažįstamų ar nepažįstamų užsieniečių, gyvenančių Glazge, ją užpildyti. Klausimai buvo apie vaikystės maistą, patiekalus, kuriuos tėvai ruošdavo namuose, apie vaisius ir daržoves, kurie jiems primena namus ir panašiai. Tuomet bandydavau ieškoti tų produktų įvairiose parduotuvėse: Artimųjų Rytų maisto, lenkiško maisto, Kinijos ir Japonijos prekių, kai ką siunčiausi internetu.
Kiekvienam natiurmortui nufotografuoti prireikdavo dienos – kūriau kompoziciją, dekoracijas, šviesą, kol iš kokių dviejų šimtų kadrų turėdavau vieną pavykusį...  

Kokie kūrėjai Jus įkvėpia, formuoja estetinį skonį? Ar jis kinta? Ką galite vadinti savo mokytojais?

Įkvėpimo šaltinių yra ir buvo įvairių, jie, žinoma, kinta. Nuo poezijos iki filmų ar kito šiuolaikinio meno – viskas tam tikra prasme formuoja mano skonį. Daug kas, kas patiko prieš penkerius metus, dabar jau nebepatiktų. Galėčiau išskirti keletą dabar su fotografija dirbančių menininkų: Esther Teichmann, Anni Leppälä, Paul Gaffney ir kiti. Bet prisipažinsiu, minčių ir idėjų semiuosi iš kitur: politikos naujienų, studijuodama istoriją, skaitydama apie žmogaus smegenis, o dažniausiai – plaukiodama...
Mokytojų turėjau keletą. Visi jie – dėstytojai, kurie palaikė, skatino eksperimentuoti, nuolat pabrėžė mokymosi proceso svarbą, o ne rezultatą.  

Fotografuojate juosta? Kodėl Jus sudomino analoginė fotografija? Atleiskite už naiviai provokuojantį klausimą, bet juk šimtą skaitmeninių nuotraukų per minutę su internetine programėle galėtumėte paversti panašiomis į juostines.

Fotografuoju ir juosta, ir skaitmeniniu aparatu. Juostinis aparatas man dažnai padeda susikaupti, fotografuoti lėčiau ir atsargiau. Taip pat patinka, kad rezultatą pamatau po kelių dienų ar dar vėliau – tad galiu pažvelgti į nuotraukas naujai.
Kotryna Ūla Kiliulytė  
Bet, tiesą sakant, viskas priklauso nuo darbo pobūdžio: užsakovams visada fotografuoju skaitmeniniu fotoaparatu, asmeniniams darbams, kurių idėja dar tik vystoma, naudoju mažą muilinę Yashica su blykste, o ilgalaikiams projektams - plačiajuostį Mamiya fotoaparatą. Esu fotkinusi ir plokšteliniu fotoaparatu – tikiuosi kada nors tokį įsigyti.
Apibendrindama noriu pasakyti, kad juosta fotografuoju ne dėl to, kad atrodo kaip juosta. Labiau dėl darbo pobūdžio ir kito tempo.

Ką fotografas visuomet turėtų turėti omeny? Padovanokite palinkėjimą pradedantiesiems.

Yra vienas geras klausimas, kurį turėtų sau užduoti turėtų kiekvienas (ne tik fotografas): Ką aš tuo noriu pasakyti? Nuolat klausiant savęs, tobulėjimas neišvengiamas.

Verta pasižvalgyti čia: www.kotrynaula.com

Parengė Marius Matulevičius ir Ugnė Matulevičiūtė



eFoto.lt rubriką „Fotografų pristatymai“ 2016 metais remia
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (www.srtfondas.lt)


Iki birželio 2 d.   fotobites.lt siūlo net  30% nuolaidą!

  Gera proga atsispausdinti nuotraukas kokybiškai ;) Nuolaida galioja:
30x21 cm Fotoknygoms Visiems Kalendoriai

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti