Kristina Nazimova (Keystė) prisistato taip: „Esu 22-ejų metų mergina iš nedidelio miestelio, per fotoaparato ieškiklį vis dar ieškanti savęs pasaulyje. Jaučiuosi saugi ir reikalinga rankose laikydama fotoaparatą, kuris man suteikia galimybę „išgydyti“ save ir kitus“.


Kokia tema fotografijoje Tau įdomiausia dabar? Kodėl?
Jau kurį laiką domiuosi keliautojais, kurie dalinasi su pasauliu  fotodienoraščiais. Kad būtų aiškiau, apie ką kalbu, siūlau susipažinti su mano favoritais, tai theo-gosselin.blogspot.com/.

Kodėl būtent tokia fotografija? Nes tai laisvė, kūryba, patirtis, kvapą gniaužiančios emocijos – viskas, apie ką gali svajoti jaunas ambicingas žmogus. Tokioje fotografijoje gali apsigyventi bet kada ir bet kur. Žiūrėdama į jas aš keliauju kartu, vis pasvajoju viską mesti ir klajoti taip, kaip klajoja laisvi žmonės.

Esi užsiminusi, kad „myli fotošopą“ – ar dažnai tenka dėl to įsivelti į diskusijas su kolegomis? Kokie skaitmeninio nuotraukų redagavimo pranašumai ir didžiausi pavojai?

Į diskusijas šia tema įsiveldavau labai dažnai. Daug kartų teko aiškinti, kodėl pasirinkau būtent šį, o ne kitą būdą perteikti savo mintims fotografijoje. Kodėl darau kažką kitaip, nei visi? Atsakymai visai paprasti, tokie pat paprasti, kaip ir mano darbai. Photoshop'as man – vienintelis būdas kurti savąjį pasaulį. Visi mes turime vaizduotę, kurią kiekvienas išreiškiame kaip išmanome, o man ja dalintis padeda būtent ši priemonė, todėl dažnai tenka atsiriboti nuo betikslių ginčų interneto svetainėse ir leisti žiūrovui pačiam pamąstyti ir suvokti, kodėl pasaulį matau būtent taip, o ne kitaip.

O pranašumų naudojant nuotraukų apdorojimo programas – šimtai, tūkstančiai, lygiai tiek pat pasislėpusių, tykojančių pavojų. Kartais tampa sunku pajusti ribą.

Keystė: Fallen (I was trying to tell you, but I didn’t know how....)   FOTOISTORIJA [16]

Tavo fotografijos išsiskiria dekoratyvumo, grožio, subtilumo paieška. Kaip vertini niūrią fotografiją, nuobodulio, bjaurumo estetiką?

Labai mėgstu kiekvieno fotografo individualumą, kuo fotografijos stilius labiau skiriasi nuo manojo, tuo kaip asmenybė įdomesnis autorius. Labai džiaugiuosi, kad turime tiek fotografijos stilių ir visai nesvarbu, ar matome pasaulį juodai-baltą, ar pilna ryškiausių spalvų.

Kokia fotografija Tau artimiausia kaip žiūrovei? Kokios temos, estetinės priemonės labiausiai žavi?

Visada teikiu pirmenybe kūrybai, ieškojimams, eksperimentams, todėl su malonumu žiūriu tiek peizažus iš viso pasaulio, tiek akto fotografijas, kuriose slypi žmogaus trapumas bei šviesos grožis. Žinoma, žaviuosi ir analogine fotografija, kurioje viskas nesuvaidinta, tikra.

Kaip gimė mintis savo dienas sudėlioti į daiktų koliažus? Fotoistorija – tai vyksmas kadre, ar žiūrovo vaizduotėje, už jo ribų?

Idėjos mano galvoje „dauginasi“ šviesos greičiu, tad ir ši atėjo labai netikėtai. Kiekvieno iš mūsų diena susideda iš smulkmenų, todėl nusprendžiau, kad būtų visai šaunu tuo pasidalinti su aplinkiniais. Nors padariau tik trijų dienų serija,  manau nudžiuginsiu jus ir dar viena, savo ketvirtąja diena.

Keystė: 22-asis   Komentarai [20]

Tavo fotografijas nesunku atpažinti iš spalvinių sprendimų, vis dėlto neretai renkiesi ir juodai baltą estetiką... Nuo ko tai priklauso?

Nuo nuotaikos. Turbūt. Pasakysiu tik tiek, kad dažnai žiūrint į nespalvotas fotografijas aš matau spalvas, o kartais žiūrint į fotografiją, jauti, kad spalvų ten tikrai nereikia.

Kas fotografijoje svarbiau – tikrovė ar fotografo vaizduotė? Koks jų santykis Tavo kūryboje?

Mano pasaulyje – vienareikšmiškai vaizduotė! Be jos mano darbai niekuo neišsiskirtų iš aplinkos. O ir fotografuojant žmones jie negalėtų pamatyti savęs taip, kaip juos matau aš, taigi tikrovės mano kūryboje ne per daugiausiai ir rasite.

Siūlau pabaigti mintį:

Jei būčiau paskutinis žmogus žemėje… labai nustebčiau, jei pabelstų kas į duris. O jei rimtai, tikriausiai labai greitai nuo vienatvės išprotėčiau.

Kalbėjosi Milda Kiaušaitė

• 

  : Monika, 90 metų   Komentarai [5]

   
• 

  : Pati sau Mūza   Komentarai [4]

   
• 

  : *   Komentarai [7]