Kristina Sereikaitė – talentinga jaunosios kartos fotografė. Išskirtinio braižo menininkės darbai nepalieka abejingų - emocija, forma, tekstūra, idėja sugula į ryškius fotografijų ciklus.


K. Sereikaitė pasakoja, kad tik atradusi fotografiją pajuto laisvę vaizdais išreikšti save ir savo aplinką. Nuo vaikystės domėjosi menu, kūrėja fotografiją atrado po ilgų tikrojo pašaukimo paieškų. Baigusi Radviliškio muzikos ir dailės mokyklas, fotografė pasiryžo stoti į Vilniaus dailės akademiją studijuoti freskos-mozaikos specialybę, tačiau egzamino metu suprato, nenorinti gyvenimo sieti su šia meno šaka. Vėliau norėjo tapti aktore arba režisiere - 2000 m. įstojo į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą studijuoti dramos režisūros specialybę, o po metų studijų pajuto, kad ir tai - ne jos kelias. Viską metusi atvažiavo į Vilnių, čia vaidino Elfų teatre, tačiau ir aktorės profesija nepasirodė ta vienintele. Galiausiai vyro Lino paraginta, K. Sereikaitė įstojo į Vilniaus Technologijų ir Dizaino kolegiją, fotografijos specialybę, o ją baigusi stažavosi Nacionalinėje fotografijos mokykloje Arlyje, Prancūzijoje. Mūsų pašnekovės  kelias į fotografiją buvo ilgas ir pilnas posūkių, tačiau dabar fotografė stebina aukšto meninio lygio darbais, įvertintais fotografijos kritikų  bei žiūrovų. 2012 metais už ciklą „Nekaltybė“ autorei buvo įteiktas pagrindinis prizas tarptautiniame festivalyje Tulūzoje - ji buvo nominuota temos „Žmogus ir vanduo“ nugalėtoja. Jauna menininkė surengė jau 18 personalinių parodų Lietuvoje, Prancūzijoje, Suomijoje. Visus Kristinos projektus galite peržiūrėti svetainėje www.kristinaserekaite.com.

Papasakokite įdomiausią istoriją, kurią teko patirti kurio nors fotografijos ciklo kūrimo procese.

Kalbant apie ryškiausią istoriją, kurią man teko patirti fotosesijos metu,  galiu išskirti „Nekaltybės“ (“Innocence”) serijos gimimą. Ši fotografijų serija atsirado, galima sakyti, laimingo atsitiktinumo dėka. Teatro aktorius, režisierius ir apskritai universalus menininkas - Benas Šarka nebuvo numatytas tapti pagrindiniu mano fotosesijų objektu. Prieš šešerius metus (2009m.) vandens šachtoje buvau numačiusi fotografuoti visai kitą seriją, kurioje turėjo būti užfiksuotos dvynukės ir mergina. Taip aplinkybės lėmė, jog prieš pat numatytą fotosesiją paskambino šeimos draugas Benas ir pasisiūlė važiuoti kartu. Tą dieną mergaitėms nebuvo didelio ūpo fotografuotis. Benas, matydamas situaciją,  pradėjo su jomis žaisti – apsirengė fotosesijai paimtą nuotakos suknelę (skirtą merginai) ir nusileido į vandens šachtą. Mergaitės, pamačiusios tokį neįprastą reginį, pradėjo juoktis. Benui greitai pavyko greitai rasti kontaktą su mergaitėmis,  jis savo energija greitai užkrėtė jas. Įsibėgėjus fotosesijai dvynukės taip įsismagino, jog jų emocinė būsena  man pasirodė nebetinkama numatytai fotosesijai,  tad paprašiau mergaičių truputį pailsėti  ir nurimti. Šachtoje likęs vienas  Benas Šarka atrodė įspūdingai. Pradėjau jį fotografuoti. Taip gimė projekto „STICHIJOS.Detalė-Benas Šarka” pirmoji  fotografijų ciklo dalis „Nekaltybė“, atitinkanti vandens stichiją. Susižavėjusi  atsitiktinai “atrastuoju” modeliu, po kelerių metų nusprendžiau tęsti  projektą su šiuo menininku ir įgyvendinau sekantį ciklą, atitinkantį žemės stichiją „Terra Humana“.  2016m. sukurtos likusios  gamtos stichijų dalys – „Išnykstančios ir atsirandančios“ (“Vanishing and Appearing”) ir „Ribos“ (“Boundaries”).

---

Kaip manote, kokia yra meninės fotografijos misija šiuolaikiniame pasaulyje?

Šiuolaikiniame pasaulyje tiek fotografija, tiek menas apskritai, turi suteikti žmogaus būčiai formą ir reikšmę. Meno kūrinio misija - skatinti pasaulį matyti kitaip, suteikti galimybę  augti dvasiškai tiek pačiam menininkui,  tiek jo žiūrovui.
Jūsų kūrybos biografija – įstabi. Visame pasaulyje eksponuoti darbai, 21 personalinė paroda, tarptautiniai apdovanojimai. Kaip atradote raktą į meno žinovų, kritikų ir žiūrovų širdis? : )
Vertėtų paklausti pačių žiūrovų ir meno kritikų :) Aš tiesiog kuriu ir dalinuosi su žiūrovais tai, kas man atrodo svarbu. O visa kita  – parodos, apdovanojimai, pripažinimas ateina patys savaime.

Kaip atradote, išgryninote savo braižą? Kas įkvėpė jo susiformavimą?

Savo kūrybos nenorėčiau įsprausti į konkretaus braižo rėmus.  Ji yra nuolat besikeičianti, kaip ir išorinis pasaulis. Galbūt labiausiai įtakojantis veiksnys, keičiantis mano asmenį požiūrį į fotografiją ir vaizdo estetiką apskritai, buvo mano studijos Prancūzijoje. Stažuotė šioje prestižinėje fotografijos mokykloje praplėtė mano suvokimą apie meną plačiąja prasme ir paskatino didesnei savianalizei bei motyvacijai – „dėl ko ir kam aš tai darau“.

Ar kūrėjui svarbu būti unikaliu?

Norint nepaskęsti milžiniškoje meno jūroje, menininko išskirtinumas ir autentiškumas yra būtinas :)

Su kokiais iššūkiais tenka susidurti fotografui?

Atsiradus pažangioms technologijų galimybėms per dieną sukuriama begalės naujų atvaizdų,  tad didžiausias išsūkis  šiuolaikiniam fotografui  - tarptautinis pripažinimas konkurencingame  meno pasaulyje. Taip pat iškyla  kitas sudėtingas uždavinys – kaip kurti nekomercinį meną, kad nereikėtų ieškoti uždarbio iš šalies.

Kada ir kaip sukūrėte pirmąjį fotografijos projektą (visą ciklą, foto istoriją arba vieną nuotrauką)? Koks jis buvo? Ar smarkiai keitėsi vėlesnių fotografijos projektų braižas, idėjos?

Pirmasis rimtesnis fotografinis projektas gimė stažuotės Nacionalinėje fotografijos mokykloje metu, Prancūzijoje. Tuomet sukūriau  fotografinį ciklą „Žozetė“ („Josette“). Tai buvo 20 nespalvotų fotografijų, kuriose užfiksuota  senyvos moters egzistencija.  Šios fotografijos man yra be  galo brangios, nes jos atspindi ne tik šios moters vienatvę ir akistatą su mirties neišvengiamybe,  bet ir mano asmenines patirtis bei suvokimus tame gyvenimo laikotarpyje. Žinoma, laikui bėgant keitėsi mano fotografijos tiek formos, tiek turinio atžvilgiu. Manau, tai yra normalu, nes menininkui dvasiškai bręstant turi kisti ne tik kūrinio meninė išraiška, bet ir transformuotis kūrinio temos ir idėjos.  Kiekviena mano sukurta  fotografija yra tam tikras ieškojimas, kuris mane brandina ne tik kaip menininkę, bet kaip ir asmenybę - padeda  man augti ir tobulėti dvasiškai.

Esate talentinga kino operatorė. Ar tai fotografijai daro įtaką? Pavyzdžiui, fotografijos serijos „Vanishing and Appearing“, „Terra Humana“, „Innocence“ – labai dinamiškos, tarsi judantis kino kadras.

Žinoma, jog įgyta  operatoriaus meistriškumo specialybė įtakoja mano fotografinius projektus kaip ir fotografijos apraiškos pastebimos mano kinematografiniuose darbuose. Šiose serijose jūs įžvelgėte  galbūt daugiau dinamiškumo ne tik dėl mano įvardintos priežasties, bet ir todėl, kad to reikalavo pati ciklo idėja ir tema.
Nepaisant to, jog fotografija ir kinematografija yra skirtingos vizualinės medijų formos, turinčios skirtingą laiko dimensijos suvokimą bei skirtingus istorijų pasakojimo būdus, tačiau šios abi vizualinės kalbos man suteikia galimybę perduoti savo ar režisieriaus užkoduotą mintį, kelti klausimus ir ir provokuoti žiūrovo emocijas bei skatinti mąstyti. Dėl to ir džiaugiuosi.

Jūsų fotografiją netgi galima pavadinti tapybiška. Ar dailė inspiruoja kūrybą?

Aš ieškau įkvėpimo ne tik iš dailės, bet ir iš kino, teatro, muzikos ar literatūros... Tačiau turiu pripažinti, jog didžiausias mano inspiracijos šaltinis - mano asmeninė patirtis stebint aplinkinių žmonių gyvenimus, jų tarpusavio santykius ar  susiklosčiusius šiandieninius įvykius.

Daugumoje fotografijų, pagrindinis veikėjas – žmogus. Kyla įspūdis, kad siekiama sukurti jo naują pavidalą, pakeisti formą, pats kūnas atrodo nebežmogiškas. Kaip gimė tokia idėja?

Žmogus yra didžiausia visatos paslaptis, tad natūralu, jog savo kūryboje aš stengiuosi kalbėti apie žmogaus būties trapumą, jo prigimties dvilypiškumą, ieškau asmeninio santykio su laiko tėkme, priežastingumo ryšių bei akistatos su pačia savimi.

Cikle „Concentrations“ fotografijas sieja ne viena istorija arba vieta, o koloritas ir nuotaika. Į tokią seriją fotografijos sugula atsitiktinai, ar tikslingai ieškote vietų, kurios tiktų ciklo koncepcijai?

Šiam fotografiniam  projektui  “Susikaupimai” tikslingai ieškojau lokacijų, kuriose  būtų matomos  ne tik didelės žmonių, daiktų sankaupos, bet ir vidinės žmonių koncentracijos. Pasirinktas koloritas ir vienos spalvos akcentavimas ne tik jungia fotografijas  į vieną visumą, bet ir pasitarnauja pačios idėjos sustiprinimui.

Kokios asmeninės Jūsų savybės atsispindi kūriniuose? Ar juose daug asmeniškumo?

Natūralu, jog kūrybiniai impulsai kyla man iš  asmeninių išgyvenimų, supančios aplinkos, vykstančių reiškinių ir laiko kuriame gyvenu. Nepaisant to, jog mano nuotraukos yra asmeninė pasaulio interpretacija, kūryboje aš siekiu kalbėti universaliais simboliais, universaliais raktažodžiais, kurie būtų žmogiškų vertybių atspindžiai ir aktualūs  ne tik man, bet ir žiūrovui.

Ko linkite bręstančiai jaunųjų fotografų kartai?

Jaunajai fotografų kartai  tiesiog linkiu būti atvirais, ieškančiais bei motyvuotais.

Kalbėjosi Ugnė Matulevičiūtė

---

eFoto.lt rubriką „Fotografų pristatymai“ 2016 metais remia
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (www.srtfondas.lt)

Jauni fotografai bei jų gerbėjai gruodžio 29-osios vakarą vos tilpo sostinės „Prospekto“ galerijoje. Vyko dešimties jaunųjų autorių, dalyvavusių konkurse „Debiutas“ bei patekusių  į finalą, paroda. Kuo nustebino ar išsiskyrė šių metų debiutantai? Kaip visada, didelė stilistikos įvairovė.  Skaityti toliau...

Įvairiaspalvėje Žygimanto Vaičaičio (Žygimantas Panda) galerijoje apstu visko, pradedant kalnų peizažais, baigiant dinamiškais snieglentininkų ar dailiais merginų portretais. Išbandęs tiek skaitmeninę, tiek daugybę analoginės fotografijos priemonių, jis nusprendė: „Fotografuoti skaitmena – kaip važiuoti Ferrariu, o juosta – kaip su senu Mustangu; vienas veža greitai, kitas maloniai“. Juk svarbiausia – įtaigus rezultatas!  Skaityti toliau...

Pristatydami efoto.lt portale perspektyviausius jaunosios kartos fotografus atrandame ne vieną ryškų autorių. Vienas jų – Eugenijus Barzdžius. Jis ryškus ne tik dėl savo barzdos (juk įpareigotas pavardės ;). Eugenijaus dokumentinis  projektas „Pelkių derlius“ lapkričio pabaigoje buvo eksponuotas Vilniaus nacionalinėje bibliotekoje. Už šį darbą jam buvo suteikta kūrėjo Marty Forsher vardo fondo stipendija JAV, už indelį į humanistinę fotografiją, laimėjo prizines vietas „PDN Photo Anual“, „International Photography Awards“ (IPA) konkursuose, įtrauktas į įvairių tarptautinių festivalių oficialiąsias programas bei garbingai paminėtas su finalistais keliuose kituose tarptautiniuse konkursuose.  Skaityti toliau...