Akla fotografija
2010.11.05  Straipsniai:  FotografijaŽurnalas FOTO   Rašyti komentarą 6036
 
Liūnė Naujikaitė
Ar kada teko eiti užmerktomis akimis pažįstamu keliu? Iš mokyklos namo, ar iš darbo į troleibuso stotelę? Stengiesi pajusti tave supančią erdvę, atpažinti iššokusią šaligatvio plytelę, dėl kurios nusilaužė kulniuką ne viena dama, išgirsti tingiai lojant šunį, kuris pareigingai tai daro kiekvieną dieną tau praėjus. Sunku, viskas atrodo kitaip – vieniems arčiau, kitiems toliau, tačiau tik mažumai – savose vietose. O dabar, pabandyk, įsivaizduoti save užsimerkusį keliaujantį šiuo taku su fotoaparatu rankose, besistengiantį įamžinti tai, kas aplink skleidžia visus tuos garsus bei virpesius. Sakai neįmanoma?

Įmanoma. Tai įrodė „Kakavos klubas“ ir regėjimo negalią turintys žmonės, rugsėjo 9-ąją dieną „Fluxus ministerijoje“ pristatę parodą „Garsų fotografija“. Tris mėnesius vienuolikos aklųjų bei silpnai reginčiųjų grupė drauge su „Kakavos“ klubu fiksavo savo pasaulį, o akimirkas, skirtas fotoaparato spragtelėjimui jiems pasakydavo aplinkos garsai. Ši drąsių žmonių grupė mums parodė jog „taikli akis“ fotografijoje nebūtina, kad vizualųjį meną galima kurti ir nematant savo kūrybos objekto. Apie aklas nuotraukas ir jų iniciatorių „Kakavos klubą“ papasakojo jo vadovas Daumantas Stumbrys.


Idėja, laužanti stereotipus


Esame fotografai mėgėjai, o mūsų klubo pavadinimas niekaip nesusijęs su mūsų veikla, tiesiog tai – skambus, šiltas ir jaukią prasmę turintis žodis. Mes susikūrėme prieš metus, aš pats sukviečiau bičiulius, besidominčius fotografija, ir drauge nusprendėme, jog reikia rengti kokį nors projektą. Vieną pavasario dieną, vaikščiodami po Vingio parką ir galvodami apie idėjas, pro ausis praleidome vieną įdomią ir gana keistą idėją – neregių fotografiją. Iš pradžių idėja nuskambėjo labai keistai ir pamanėme, kad būtų truputį žiauru, jeigu nuotraukų autoriai nematys savo darbų. Tačiau atėjus laikui teikti paraiškas finansavimui, galutinai apsisprendėme. Ši idėja puiki tuo, kad laužo visuomenėje nusistovėjusias normas ir padeda mums pažinti kitokį pasaulį. O be to pakalbinę keletą aklųjų ir silpnaregių sulaukėme jų susidomėjimo ir pažado dalyvauti projekte. Projekto idėją pasiūlė visoje Lietuvoje gerai žinomas „idėjų generatorius“ ir „Kakavos“ draugas – Laurynas Mažuolis.
Tadas Pukas "Pasirodo fotoaparatai taip pat skleidžia garsą"  
Tadas Pukas "Pasirodo fotoaparatai taip pat skleidžia garsą"


Pagalbos labiau reikėjo mums


Mums labai padėjo aklųjų choro koordinatorė Lina Norkienė. Mes išdėstėme savo idėjas, jai tai pasirodė labai įdomu ir žavu, tad šį sumanymą Lina papasakojo neregių bendruomenei. Kai kurie iškart susidomėjo, ir mes susitikome, kai kurie prisijungė vėliau prikalbinti draugų. Projekto pradžioje Lina buvo tarsi tiltas tarp mūsų.

Kiekvienas iš projekto organizatorių turėjo savo draugą neregį, kuriam parodėme, kaip pasikeisti fotojuostas ir padėjome projekto metu. Daugumai dalyvių tos pagalbos net nereikėjo, atvirai kalbant, mums labiau reikia pagalbos negu jiems. Kai įvyko pirmasis susitikimas, projekto organizatoriai sėdėjo labai susikaustę ir nežinojo, kaip reikėtų elgtis su neregiais. O neregiai – priešingai, jautėsi labai laisvai, juokavo, neatrodė, kad jie kažkuo būtų kitokie. Apibendrinant galima pasakyti, kad šis projektas mažina socialinę atskirtį. Tačiau teikiant paraišką rašėme, kad mažinsime neregių socialinę atskirtį, o sumažinome – savo. Mes „normalūs“ žmonės esame labiau atskirti nuo kitokių žmonių. Aš pavargau nuo normalumo ir vienodumo. Šis projektas mums padėjo pamatyti kitokį pasaulį, kuris taip pat egzistuoja.

Mintyse išgirsti garsą


Jie tiesiog gyveno savo įprastą gyvenimą ir fotografavo tai, ką jie jautė, ką girdėjo aplink save. Daugelis reginčiųjų negalėtų pasakyti, ką jie fotografuoja, gal vienas kitas labiau mėgsta gyvūnėlius ar savo šeimos narius. Taip ir neregiai fiksavo savo aplinkos gyvenimą.

Mano nuomonė tos fotografijos niekuo nesiskiria nuo matančiųjų. Nebent tik tuo, kad žiūrėdamas į jas, mintyse išgirsti kokį nors garsą. Tačiau jeigu nežinotum, kad jas darė neregiai, nemanau, kad galėtumei pastebėti kokių nors esminių skirtumų nuo matančio žmogaus darytų nuotraukų.

Autorė Birutė Aurylienė  
Autorė Birutė Aurylienė


Nuotraukų atranka


Nuotraukas atrinkome mes, t.y. projekto organizatoriai, ne patys neregiai. Taip atsitiko dėl laiko stokos. Iš pradžių nuotraukas ketinome atrinkti su pačiais neregiais, tačiau tiesiog nespėjome suorganizuoti susitikimo. Pati nuotraukų atranka vyko balsuojant KAKAVOS kolektyvui, nuotraukos surinkusios daugiausiai balsų ir pateko į parodą. Užduosiu pats sau klausimą. Jeigu laiko būtų užtekę ir nuotraukas būtų rinkę patys neregiai, kaip jie jas išrinktų, jeigu nemato? Labai paprastai, jie nuotraukas suvokia lygiai taip pat kaip ir aplinkinį pasaulį, tai yra klausydamiesi. Jeigu neregys užfiksuoja automobilį važiuojantį gatve, pagal jo skleidžiamą garsą, tai ir nuotrauką jis suvokia pagal garsą, t.y. pasakojimą tų, kurie mato, kas nuotraukoje pavaizduota. Projekto eigoje mes taip apžiūrinėjome pirmąsias nuotraukas.

Dažną privers susimąstyti, stabtelėti, įsiklausyti


Sužinojome ir išmokome daugiau negu galėjome tikėtis. Visų pirma tai mūsų pirmasis rimtas projektas, kurį įgyvendiname po Kakavos vardu. Antra, patirtis dirbant su neregiais ir silpnaregiais išmokė mus į viską žiūrėti linksmai ir su kruopele ironijos. Tikrai buvo keista, kaip patys neregiai ir silpnaregiai sugeba pasijuokti iš savo negalios ir iš to, kaip su jais elgiasi matantieji. Manau, kad šis projektas dažną privers susimąstyti, stabtelėti ir įsiklausyti. Žinoma, nesitikiu, kad projektas sukels kokią nors revoliuciją visuomenėje ar fotografų bendruomenėje. Tačiau abejingu jis nepalieka. Vieni sako, "o kokia gera idėja, puikiai sugalvojot, labai įdomus projektas" ir palinki sėkmės. Tuo tarpu kiti sako "kokie jūs žiaurūs, kaip jūs taip galite, tyčiojatės iš neregių". Tegul kalba ką nori, svarbu kalba ir susimąsto. Susimąsto apie tai, ką reiškia būti kitokių negu visi...
Donatas Tarasevičius "Plepantys kolegos"  
Donatas Tarasevičius "Plepantys kolegos"


„Garsų fotografijos“ likimas


Nežinau, ar „Garsų fotografija“ vienintelis tokio pobūdžio projektas Lietuvoje, tačiau jau vykdant jį sužinojome apie amžinąjį atilsį Remigijų Audiejaitį, kuris buvo fotografas neregys. Apie šį žmogų yra sukurtas filmas, kurio režisierė Dalia Survilaitė šiuo metu prisijungė prie mūsų grupės ir filmavo visą projektą. Tikimės, kad ateityje galima bus išvysti ne tik „Garsų fotografiją“, bet ir visą jos kūrimo procesą – dokumentinio filmo pavidale. O pačios ekspozicijos tikrai nepaliksime, po rugsėjo 26-osios dienos, kuomet ji paliks „Fluxus ministeriją“ paroda keliaus į „Skalvijos“ kino centrą ir „Coffee inn“ kavines.

„Garsų fotografijos“ dalyvė Danguolė: „Turime eiti į priekį“


Daumantas papasakojo apie tą būrelį ir sudomino, pasakė, kiek bus užsiėmimų, ir aš norėjau patenkinti savo smalsumą, ar sugebėsiu. Pamačiusi kaip viskas vyksta, nusprendžiau nueiti ir į antrąjį užsiėmimą, pasiėmiau ir savo vyrą.

Vaizdų, kuriuos fotografavau nemačiau, kiti man papasakojo, žinoma, susidariau kitokį vaizdą. Medį matau kaip kupolą, girdžiu kaip ošia, užuodžiu kvapą...Net sunku paaiškinti, kaip suvokiu vaizdą. Aš dar truputį matau – Saulę, šešėlius. Labai myliu gamtą, medžius, mišką, gyvenimą, žmones.

Projektas man labai patiko, jame dalyvavo labai šaunūs, nuoširdūs žmonės, ypač nustebino jaunimas. Tik fotoaparatai buvo kaip žaisliukai – specialiai pritaikyti – aš net ne vieną sulaužiau. Kartais užsikirsdavo juostelė, bet mums pataisydavo. Aš dirbau su trim, o mano vyras net su keturiais fotoaparatais. Su projekto dalyviais bendraujame iki šiol, mielai dalyvaučiau ir kituose panašiuose projektuose – svajoju laikui bėgant bandyti dirbti su filmavimo kamera.

Nemėgstu namuose užsidariusi sėdėti prie puodų ir bliūtų. Dabar verkiančių žmonių niekam nereikia, jie niekam neįdomūs. Turime eiti į priekį.

Autorė Danguolė Butkuvienė  
Autorė Danguolė Butkuvienė


Projekto dalyvis Rimvydas “Buvo sulaužyti stereotipai”


Apie idėją fotografuoti nematant sužinojau iš Remigijaus Audėjaičio, tad man tai nebuvo visai negirdėta, o gavęs siūlymą dalyvauti tokioje programoje, nutariau ir pats išmėginti. Mane šis projektas sudomino – tai buvo proga išbandyti dar vieną gyvenimo sritį – fotografuoti nematant, susikoncentruojant į garsą, bandant įsivaizduoti, kaip atrodo objektas.

Savo nuotraukų parodą aplankiau su kitu žmogumi, kuris man jas truputį apibūdino. Matantieji stengiasi tobulai susitelkti į vaizdą, jį tobulai paimti į objektyvą ir nufotografuoti. Tu – koncentruojiesi į garsą, taikaisi ir fotografuoji bet kur ir bet kaip. Tai bendra oftalmografijos savybė – koncentruotis į garsą, o fotografuoti bet kaip. Man pasakojo, kad buvo keturkadriu fotoaparatu fotografuotas žmogus iš labai arti, o bendras vaizdas atrodė neįtikėtinai – kaip keturi ąsočiai.

Šio projekto metu, manyčiau, buvo sulaužyti fotografijos stereotipai. Mūsų kūrybinėse dirbtuvėse fotografuojant gamtą, pavyzdžiui, medžių ošimą, vaizdas išeidavo gana natūralus, tačiau fotografuojant kitų objektų, pavyzdžiui, namų, žmonių skleidžiamus garsus vaizdas gaunamas abstraktus, netradicinis.

Rimvydas Auryla "Be pavadinimo"  
Rimvydas Auryla "Be pavadinimo"



Daugiau apie šį projektą galite paskaityti čia:
http://kakava.com/projektai/garsu-fotografija/pr

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti