Kviečiu perskaityti knygą Austin Kleon „
Vok kaip menininkas”. Plona, įveikiama ir tiems, kurie nemėgsta skaityti. Laikau tai kuriančiojo Biblija. Autorius sako:
“Kiekvienam menininkui užduodamas klausimas:
- Iš kur semiesi idėjų?
Sąžiningas menininkas atsakys:
- Vagiu.
Kokiomis akimis menininkas žvelgia į pasaulį?
Pirmiausia pagalvoji, ką verta vogti, tada imiesi kito dalyko."
„Niekas nėra originalus. Vok iš visur, kas tik įkvepia ar sužadina tavo vaizduotę. Godžiai ryk knygas, senus ir naujus filmus, muziką, paveikslus, nuotraukas, eilėraščius, vizijas, atsitiktinius pokalbius, architektūrą, tiltus, gatvių ženklus, medžius, debesis, vandens kūnus, šviesą ir šešėlius. Atsirink pavogti tik tai, kas suvirpina tavo sielą. Jei tai darysi, tavo darbai (ir vagystė) bus autentiški“ - Jim Jarmusch.
Sakysit - na aš čia kuo dėta? Taip, aš dar ne menininkė, bet „prie meno“ ;) Yra kas taip sako. Perskaičiusi supratau, kad „vagiu“ jau nuo vaikystės. Pvz. ilgiausiai galėdavau žiūrėti į bėgantį vandenį arba skaldyti akmenis, kad pamatyčiau kokie jie viduje.
Koks viso to rezultatas? Nesąmoningas noras pažinti mane supantį pasaulį ir pakartoti kokia nors man prieinama forma. Mes kiekvienas matuojam pasaulį Savimi, todėl ir mūsų darbai tokie skirtingi.
Fotografijoje su laiku pasirinkau žmogaus vaizdavimą. Jis man kiečiausias akmuo. Forma ir vidus. Vienokia forma, ir atsiveriantis kitoniškas turinys. Esu dėkinga savo modeliams, kurie manimi pasitiki.
Manau, kad apsiribojimas yra laisvės rūšis. Žinau, ko aš nenoriu. Dalį to, kas man patinka, jau darau. Dar žinau, ko noriu, tik nesurandu būdo ir formos tam norui išreikšti, nesukaupiu jėgos atverti tą formą, kuri mane pačią sudrebintų. Kalbu ne apie kokybę ar taisykles kairėn - dešinėn, visa tai trupiniai prieš turinio pyragą.
Mane žavi kai matau žmogaus vidinę šviesą, žavi bet kurio žanro fotodarbas, kuriame gyvena atmosfera. O jeigu tai viename, tai tobula.
Kartais pagalvoju,kad esu padariusi geresnių darbų, nei darau dabar. Labai norėčiau sugrįžti prie asketiško juodai - balto portreto. Juolab, kad suradau
Federico Erra. Kodėl ne anksčiau? Turbūt pavargau, persisotinau nuo didelio srauto sekamų autorių ar tinklapių, ryškumo, paviršutiniškumo, grožio ir tt. Supratau, kad grožiu galima apsinuodyti ;)
Pasižiūriu kartais
Artfinder ar
Pinterest (Art) tinklapius. Kad pamatyčiau , ką pasaulis siūlo. Oi visko ir viską...Esu sugadinta Klasikos - senųjų juodai-baltų fotografijų, klasikinio meno. Bet domina ir junginys kultūrinių klodų ir šiuolaikinių raiškos būdų. Taip kad matot, ką matot ;)
Džiaugiuosi, kad jauni žmonės laisvėja, provokuoja. Žinau tik, kad nenoriu matyti agresijos jų darbuose, nes ji ir taip tvyro aplink be mūsų, kuriančiųjų, palaikymo.
Sėkmės visiems, esantiems vienoje valtyje. Dažniau pažvelkime į Mokyklą. Ten ateina nauji žmonės, tie, kurie kurs mūsų ateities kultūrą. Kokia ji bus - graži, įdomi, turininga?