Rudens vakarais atsiranda daugiau laiko prisėsti prie šeimos nuotraukų archyvų ir paversti brangiausias akimirkas fotoknygomis. Kalbiname mūsų klientę Renatą Nedzveckaitę apie knygų kūrimą, šeimos fotografavimą - ji negailėjo patarimų!

Sukūrėte smagią knygą “Arno pica”, kaip kilo idėja?

Kol dar laukiausi Arno, sakiau ne ne, jau aš tai nedarysiu tų kas mėnesinių fotosesijų, bet gimė vaikas ir man, kaip turbūt ir daugeliui mamų, apsvaigo galva iš meilės. Norėjosi savo vaiką fotografuot visur ir visada. Artėjo tas pirmasis mėnuo, su vyru pradėjome galvot kaip įamžinti tą vieno mėnesio kūdikėlį. Man, kaip fotografei, norėjosi kažko nenuvalkioto, įdomaus. Pradėjom internete ieškot idėjų ir radom štai tokią, su pica (taip taip, idėją sugalvojom ne patys, bet mums ji labai tiko ir patiko).

Kas buvo sunkiausia fotografuojant?

Sunkiausia, ko gero, buvo išlaikyti jį gulintį, kai jis jau pradėjo sėdėti. Bet čia ir vėl dirbome, kaip komanda, aš iš anksto paruošiu nustatymus kameroj, lipu ant laiptelio ir laukiu nutaikiusi kamerą, vyras guldo Arną ir greitai jungia telefone youtube jo mėgstamą dainą :)) prie viso to dar kalbina, juokina ir dainuoja kartu.

Kaip sekėsi atrinkti nuotraukas? Kaip greitai sumaketavote knygą?

Nuotraukų atrinkime esu patyrusi. Esu fotografė, tad nuotraukas atrinkinėti tenka dažnai. Kaip mamai, man kiekviena nuotrauka atrodo miela, nes kiekvienam kadre vis skirtinga vaiko mimika, bet net į savo vaiko nuotraukas stengiuosi žiūrėti fotografės akimis, todėl man nėra sunku iš 30 nuotraukų atrinkti kelias, vertas sudėti į fotoknygą.
Kai turi atrinktas tik pačias pačiausias nuotraukas, knygą sumaketuoti tampa labai paprasta.

---

Gaminatės ir daugiau fotoknygų, kodėl pasirenkate šeimos akimirkas išsaugoti fotoknygose?

Aš vertinu gyvas nuotraukas, gyvas knygas. Kai tūkstančiai nuotraukų nugula į kompiuterį, didelė tikimybė, kad jų net neatsiversi, o ir žiūrėti nuotraukas kompiuteryje tai ne tas pats, kas vartyti gyvus lapus. Net ir savo visiems klientams sakau - spausdinkit gyvas nuotraukas, knygas. Kompiuteriams, diskams visko nutinka, ir kai dingsta brangios širdžiai nuotraukos būna labai labai liūdna.

Kuo vadovavotės atrenkant nuotraukas, kurios pateks į knygas?

Man svarbu, kad į knygą patektų tos nuotraukos, kurios man sukelia kažkokias emocijas. Visų nuotraukų nesudėsi, tad svarbu dėti tokias, apie kurias tu galėsi kažką papasakot, turėsi ką prisimint.

Kokiais principais naudojatės maketuojant knygas?

Man gražu klasika ir paprastumas. Kad žvilgsnis kryptų tik į nuotraukas, o ne į lapų spalvą ar papildomus paveiksliukus.

Gal turite patarimų kitoms mamoms kaip fotografuoti šeimą, vaikus?

Grožis slypi paprastume. Pastebiu, kad kartais mamos stengiasi per daug pridėti visokių dekoracijų ir tas vaikas pasimeta kadre. Geriau mažiau, juk pagrindinis akcentas turi būti vaikas, žmonės, o ne dekoras.
Gaudykit emocijas! Nebūtinai vaikas turi sėdėti kaip kareivėlis ir žiūrėti tiesiai į kamerą. Tas pats galioja ir fotografuojant šeimą, juk daug smagiau, kai kadre jaučiama emocija, o ne šalti visų žvilgsniai, nukreipti į kamerą.

Ką patartumėt žmogui pirmąkart kuriančiam fotoknygą?

Vieną kitą nuotrauką talpinkite per visą puslapį. Ir nepamirškit, kad ne visos nuotraukos vertos spausdinimo, net jei toj nuotraukoj jūsų pats mylimiausias žmogus. Nebandykit sudėti visų nuotraukų. O jei albumas iš kelionių, tuomet gražu, kai kiekvienai kelionei spausdinamas atskiras albumas

Ačiū! :)

Tai 30x21cm formato 26 puslapių fotoknyga su natūralios drobės viršeliu.
www.fotobites.lt/shop/category/linen/
Fotoknygą spausdino ir Renatą kalbino www.fotobites.lt