Labai gaiviai žavinga.
Shoa, svety, matyt kad suprantu jus:) Atsiverčiu bendruomenių dienos geriausių puslapius, ir dažnai darbų rikiuotės nesuprantu. Būna, jog daugelio favoritai emocijų nesukelia man, o koks nors užsilikęs kažkelintam puslapy atrodo nuostabus:) Tik kam rūstaut?:) Atradusi nuostabų sau, einu pasidžiaugti, parsinešu į mėgstamiausius, ir neturiu poreikio eiti aiškintis pas tuos, kurie neužkabino – ko džiūgauja ten susirinkę?:) Ir jei savo galeriją čia reitinguočiau pati, rikiuotė irgi būtų kita – pvz. paskutinis šiuo metu tupi mano sėkmingiausias kadras:)
Sutinku, ir kad vertinimai nėra objektyvūs – kiek dėl asmeninių simpatijų, tiek dėl antipatijų (o šiuo klausimu lietuviai aršūs, oho:), todėl pamėgau pirmiausia naują darbą įdėti į užsienio bendruomenės puslapį, kur didžiuliame kasdieniame fotografijų sraute esi maža žuvelė. Nestebinsi – liksi nepastebėtas:), rodysi darbą su stipriu užtaisu – ir be jokių pažinčių pametės tarp geriausių. Tuomet drąsiau ir pas savus užsukti:)
„Apsoliučiai“ nėra idėjos Jums, svety, o man viena iš šitų trijų – ypatingai svarbi, viena brangiausių. Tai jau mano asmeninė istorija ( ir nike‘ai čia savo vaidmenį turi taip pat:). Gal kad toks svarbus pačiai, ir nesiryžau kurį laiką vertinimui dėti. O ir asmeniškumus atmetus, šitos fotografijos buvo skirtos istorijai žurnale iliustruoti – tad su koncepcija bėdų nėra.