Žmones traukia tam tikros energetinės zonos. Tokią vietą dažnai noriu aplankyti ir aš.Matyt, ten susikaupusi praeities energija turi atrasti naują šeimininką ir bent dalimi įsiskverbti į jo širdį...
Atsargiai šypteli pavasarėjanti Saulė pro apdulėjusį ,voratinkliais apaugusio lango stiklą.Atrodo,kad dar truputį ir ji pažadins ne tik už lango sustabarėjusius gėlių žiedus,bet ir tuoj prakalbins sodybos šeimininkus...
Įsliūkinu ,lyg nekviestas svečias į trobą,vildamasis išgirsti bent menkiausią čia gyvenusios vienišos moterėlės krebždesį.... Tarp aprūkusių virtuvės sienų nesigirdi nei šaižaus puodų dangčių žvangėjimo,nei beprotiškai išsiilgto šutintų bulvių kvapo. Aplink tylu,o pravertos durys byloja,kad šeimininkės kažkur labai išskubėta ... Ne,ji nebuvo tokia beatodairiška ir nerūpestinga-erdviame kambaryje ant didelio stalo ,rodos,dar šiandien ji užtiesė naują staltiesę ir prisėdusiam prašalaičiui, rodė nuotraukų albumą.Gal tai buvo svečias,priglaudęs namo šeimininkę kartu su visais jai brangiais prisiminimais savo beribėse valdose... ? Nutrūkęs rožinis ir mažutis,ant stalo stovintis medinis kryželis su žvake, buvo paskutiniai to susitikimo liudininkai...
Namo gale didelė jauja.Dar nemažai rakandų paliko ilgapirščiai virtuvėje bei rūkykloje,įrengtoje centre trobos.Užuodžiu skilandžių kvapą... Atrodo,viskas čia buvo taip neseniai,taip gyva ir tikra,tačiau iš kai kurių ženklų spėju,jog sodyba skaičiuoja bene antrą šimtmetį.
Greta namo nedidukė kamara.Beeinant lūžta grindys,tačiau joje stovintys ąžuoliniai stalai tvirti,lyg vakar pagaminti.O ir korių rėmeliai pasakoja apie čia buvusį didelį bityną.Tiek troboje,tiek kamaroje mane lydi Šventųjų žvilgsniai... Palėpėje net nustembu pamatęs arką-grūdų valomąją mašiną,o vaikiška lovelė pralinksmintų net šių laikų naujagimį.Tik štai gyvagaudžiai šeškų spąstai įtartinai pragraužti-tikriausiai, nebuvo kam ištraukti sugauto niekadėjo... Tarp nemažai likusių apyvokos daiktų pastebėjau didelę geldą.Ji be menkiausio įsklilimo,visai ne tokia,kokia buvo pasakoje...
Dėmesį patraukė kraičio skrynia.Daili,tvarkinga ir taip pat tvirta.Matyt,turėjusi ilgus metus saugoti jai patikėtą turtą.Praveriu.Nedaug to turto belikę.Skrynios dugne randu raštelį,kuris nugramzdina į dar gilesnius pamąstymus apie gyvenimo prasmę.Taip ir neištekėjusi per visą savo gyvenimą šeimininkė ,išsaugojo jai dovanotą mamos ar senelės austą audinį,tačiau juo taip ir nepasinaudojo, vildamasi pati kada nors tuo nudžiuginti anūkus...
Tie daiktai,ir sodas,daržas,laukas,viskas aplink ją,matyt,buvo ta varomoji gyvenimo jėga,kuri ir dabar vadinama viltimi.Taip,viltis pergyveno šeimininkę,bet ir ji netrukus bus palaidota po griuvėsiais.
Jei spėsiu,užsuksiu ten dar ne kartą pasisemti stiprybės ir pasimokyti viltingai laukti pavasarių...