Man patinka tas aksominis oro turinys, toks visai kaip prieš aušrą šiltas, garuojantis arkliuko šonas į kurį įsibedi nosimi per tamsumynus eidamas ... :)
Gražiai labai jau čia sušnekėjai,ačiū... Net dabar matau tokį vaizdą...:) Išėjau auštant,beveik dar su tamsa.Neapsakomas ryto rūko švelnumas buvo apgaubęs pievas ir miškus.Labai mėgstu paklaidžioti po šias apylinkes,besisvečiuodamas pas gerus draugus.Be nuostabių peizažų ,galima sutikti ir čiabuvius-neretai jie pasikinkę arkliuką rieda vežimu malkų iš miško vežtis.Eržilas Žaibas būtų buvęs puikus to paslaptingo ryto personažas,ne kartą man jau pozavęs ir labai patrauklus savo išskirtine išvaizda .Visas miško keliukas būtų prisotintas jo kvapo.Gaila,jo šeimininkas išvakarėse truputį šventė,tai nutarė anksti ryte savojo gelsvio nevarginti...:)
Arvydai, neveltui psiches mylėtojai sako, kad jei du vienodai nesupranta temos - jie niekada nesusikalbės . Tad lengvai prieinamas beveik kaip likbez-o interneto vikpedas nors kiek visai temos nežinantiems, manau, gali bent kiek padėti ... lt.wikipedia.org/wiki/Psichologija ... Tad nenustebau, bet turtingesnis mano, kad ir pačio nepatirtas, potyris tapo po tavo refleksijos . Mat ne aš pats patyriau tą šiltą, drėgną garuojanti šoną ... Dar tais geresniais laikais bedradarbis pasakojo savo potyrį ... kaip dabar sakytume pirmojo laipsnio kontaktą patyręs ... Jis tuomet buvo visai chroniškas žvejys ir šauniko naudotojas ... kartą susiruošęs eiti kažko ant muškos paimti ėjo dar kaip pats ėjai gaidžiams dar miegant . Kelią matavo pagal miško keliuko proskyną danguje pagal kitokį juodumą ... Na to gi pakanka, kad kelio nepamęstum ... eini sau į dangų žiūrėdamas ir kelia žinai ir eiti smagiau - gi ne visai juodoje nakties šešėlio zonoje ... bet kaip pats, manau, žinai - mintys tuo metu visokios aplanko ... ir nugaros plaukas kaip tai pasiruošęs bet kada stačias atsistoti ... tai va tas mano geras prietelis Igoris pasakoja toliau , - einu sako drėgną orą į plaučius plačiai traukiu ir staiga ant pusės žingsnio kažkas, gal kokia miškinė naktinė boba su šluota tarp kojų tik šmaukšt ant galvos kažkokį drėgną plaukuotą maiša.. Akyse net žiežirbos pasipylė ... širdis po inkstais pasislėpė ... o tas maišas kad spaudžiasi, kad murkdo ji atgalios ... oro seniai nebėra.. ir apie smertį jau net nebėra minties - aišku, kad jau paskutinioji ,,, Bet netikėtai kaip tai pažįstamas drebulys po tą maišą pasklido ... ir išganingas prunškimas atskrido ... Matai, matai Igoris tiesiu taikymu arkliokui į šoną įvažiavo ... O tam kas gi - gerai - vis nebe vienas ryto lauksi ... tad ir pačiam gal ir geriau be to kaimyno tą priešrytį buvo ...