Koks gražuolis-)
Sode gyveno žiogas. Tas tipelis, buvo pamišęs dėl obelų. Kažkodėl laipiojo tik po jas. Obuolių nevalgė, pasitenkindavo lapais. Todėl, ar bandydamas pasislėpti, jis šokinėdavo nuo lapo ant lapo. Aš iš paskos...
Vaikas gaudžiau juos nosine. Mama pykdavo, nors ne kartą jai aiškinau, jog ne mano tai, o žiogo seilės. „Žioge, žioge, duok sulos...“ – šaukdavom. Buvom įsitikinę, kad žiogo seilės išgydo karpas. Sako, reikia tik labai, labai tikėti... O ar padeda - iki dabar nežinau, neturėjau karpų, bet tuomet slapta pavydėjau kiemo vaikams. Žaisdavom ligoninę, berniukai visi norėjom būti ligoniais. Ir taip aišku, kas norėdavo būti daktarėmis, tik niekaip nepamenu, kaip nuspręsdavom, kuri gi mus gydys...
Žiogą daktarė privalėjo paleisti...