***

- Kai pabosta tuščios formos, nuotrauka užpildome turiniu, kai pabosta tušti žvilgsniai, akyse ieškome emocijų. Kai pabosta įvykiai, imame fotografuoti žmogų. R.V.


 2346 (+0)

Komentarai
Turinys
  • Laura P.
    Laura P. 
      2014.08.05, 09:28, vertino: Mėgstama!, , rašė:
    Taip įtraukia, kad vis sugrįžtu...
  • Vilija Pa
    Vilija Pa 
      2014.08.05, 11:38, vertino: Mėgstama!, , rašė:
    Jo, man ši ir užburianti....
  • JurgaL.
    JurgaL. 
      2014.08.05, 12:46, vertino: Gerai, , rašė:
    Nuotrauka pasiūlyta į grupės geriausias
    • Vytautas Janulis
      Vytautas Janulis 
        2014.08.05, 18:41, vertino: Gerai, , rašė:
      Labas.
      Gal ir gerai sugalvojai ar pajutai.
      Sėkmės
    • dykumų vėjas
      dykumų vėjas 
        2014.08.05, 19:54, rašė:
      Labas.
      Pajutau kad sugalvojau.
      Iki malonaus.
    • Albertas K (išsitrynęs)    2014.08.06, 10:34, rašė:
      Romualdai labas. :) Tavo stilius , – Rolanai taip kaip aš jį suvokiu, suprantu, – yra žanras, žanro fotografavimo stilius su nedidelėmis užuominomis į reportažą. Todėl su režisūra čia reikia labai atsargiai, todėl tu ir pajutai, kad sugalvojai. :) tu žmones fotogrfuoji jų artimoje aplinkoje, jiems pažįstamoje alpinkoje, kurioje jie gyvena, todėl ir saugiai jaučiasi. Tu pas juos svečias. Būdamas svečias tu turi taikytis prie tos aplinkos sąlygų į kurias tu patenki, į kurias tie žmonės leidžia tau patekti. tai tave stipriai varžo ir tu stengiesi išsprūsti išsinerti iš tos aplinkos, tave varžančių marškinių, per režisūrą. Tu jau esi tokioje kūrybos stadijoje kai jau nebegali būti vien kopijuotoju –atėjau, pamačiau nufotografavau, plius minus atsiėskite taip, pasisukite šitaip. Šita nuotraukytė rodo, kad tu pradedi ieškoti būdų kaip panaudojant aplinką, judesio dėka, kurti vaizdo perkeltinę prasmę taip, kad žmogus taptų simboliu. Žmogų tu paimi kaip daiktą (Dievas paėmė brolio Velnio atsineštą iš gelmių dantyse dublą ir iš jo sukūrė...,–lietuvių tautos padavimas apie žemės sukūrimą) ir to žmogaus dėka bandai perteikti savyje turimą kūrinio idėją. Kai judu vienas kitą suprantate, ar bent bandote suprasti įvyksta judviejų abiejųkūrybinių energijų sublimacija (susiliejimas, susipynimas) ir gaunasi meno kūrinys. Tau tai nauja, tu tame dar nedrąsiai jautiesi, nes čia galimi nusivylimai, nes vienaip tu įsivaizduoji savyje tą nuotrauką , o gaunasi visai kas kita. PVZ. einu pajūriu ir matau kažkieno ant jūros kranto paliktas į laužo pavidalą sustatytas šakas. (objektas ) vaizduotė kuria idėją (žalčio deginimas) kai degintoja yra saulė. Statau fotiką ant "autospūsko", nusirengiu, lendu tarp tų šakų ir ... šūdas gaunasi, nes aš pats nematau, nevaldau komozicijos. Neišmetu nuotraukytės. Gal ateityje bus sutikta protinga mama, kuri leis taip nufotografuoti jos dukrytę kad būtų Eglės Drebulė (žr Eglė žalčių karalienė). Nebijok nesėkmės. Nesėkmė – būdas geresniam, naujasniam darbui sukurti. Tave jau varžo tavo nuotraukų statiškumas ir tu mėgini sugalvoti. Sugalvoti irgi reikia mokėti. Sugalvodavo Stanislavskis ir jo sukurta aktorinė marsistinė mokykla. Michailas Čechovas (ne raštojas Antonas Čechovas) ėjo kita kryptimi – įsivaizduodavo. tai du skirtingi kūrybos metodai. Todėl ir turėjo pabėgti nuo Stalino represijų į Lietuvą, kad išliktų kaip kūrėjas ir įkurti ar atrasti Kauno teatrą . Todėl lietuvių teatras ir yra kitoks nei TSRS. Sugalvojimas nuo įsivaizdavimo skiriasi tuo, kad taikomi skirtingi kūrybos metodai. Kai tu (aš) sugalvoju gaunasi pagal principą: " dabar padaryk taip" gaunasi poza, kai aš įsivaizduoju, įsijungia jausmų mechanizmas, kuris papildo sugalvojimą ir gaunasi kūrinys. Mūsų mąstymas paremtas sugalvojimu arba socrealizmu, tai yra einama nuo aplinkos (konkretumo) į pozą. Įsivaizdavimas kapitalistinis idealizmas, paremtas tuo, kad vaizduotėje objekui suteikiamos žmogaus savybės – objektas suasmeninamas – ir tik vėliau per judesį siekiama išreikšti jausmą tame vaizde. Čia pas tave savrbiausia delnas (sakau pagal tavo pasirinktą centro kompozicijos taisyklę). taip sakytų Stanislavskis. Čechvas sakytų – ne čia svarbiausia spintelės durys, nes jos yra regimoji riba, kuri tuo pačiu yra skiriamąja riba, tarp sąžinės ir pasekmių Ranka čia yra pasekmių kūrėja, o rankos judesys yra sveikinimasis (prisimink Hitlerio sveikinimosi su tauta judesį – dirbk vaizduote čechiviškai, o ne kaip Stanislavskis sugalvojant) Judu turėjote aptariti, ne – padarykime šitaip, o aptarti kodėl judu norite taip padayti, kad tai reikštų... Dabar aš tau pamėginsiu pateisinti judviejų darbą taip, kad jis taptų parodos lygio darbu. Čia svarbiausia tai, kad delnas žiūri ta pačia kryptimi kaip ir Jos akies žvilgsnis, todėl durelės su savo dvigubu lelijos ženklu, kuris, simbolių kalba kalbant, reišia taurumą atlieka baimės reikšmės perteikimą (žr. Jos žvilgsnio emociją). Čia yra tik viena problemėlė, kad durelės yra sukonkretintos, per jų ryšį su spntele. Aš matau, kad tai seenovinio baldo dalis. Pridenk kairiąją nuotraukos pusę, kad dingtų spintelė ir pasižiūrėk į savo darbą, kokią prasmę jis įgaus, kai dings baldo konkretumas ir durelės pakibs ore – tik čia reikia ne galvoti, o pajausti. Pajausti tą nepermatomą tėvų, protėvių praeitie (senos durelės nuoroda į praeitį) nuodėmių prasmę šiai tyrai (baltai) jaunystei. Čia aš su tavimi bendrauju ne Stanislviškai , tai yra, ne sugalvojant, o Čechoviškai (didžiosios raidės iš pagarbos šiems diems pasaulinių teatrų mokyklų kūrėjams) tai yra įsivaizduojant vaizdinius ir per juos, jaučiant savyje, jausmus, kad juos per judesį perteikti, man – žiūrovui. Matai kaip viskas paprasta –objektus įsivaizduoti vaizdiniais – durelės praeitis, kad gimtų jausmas– nenoriu aš tų savo tėvų ir prosenelių praeities, kurį judesiu perteiki žiūrovui – savo tos praeities baimę., o ne – atsistok už durelių, pakelk ranką ir atsuk delną, kad atrodytų taip, kad tu moki žiūrėti ir delnu.
    • dykumų vėjas
      dykumų vėjas 
        2014.08.06, 11:00, rašė:
      tiesa  
      Ačiū už mintis. Fotografija plati, net jos klasifikacija gali būtu labai skirtinga. Ją galim klasifikuoti ir taip ir anaip, ir bus teisinga. Priklauso nuo tos filosofijos kurią pasirenki. Tamstos filosofija remaisi Čechovo pasaulėjauta. Tai kas tinka jai, netinka komercinėje fotografijoje, kadangi ten kita filosofija ir ji turi teisę egzistuoti. Mano kitoks jos suvokimas ir nuotrauka remaisi keturiais principais. Jei jie nuotraukoje realizuoti, man nuotrauka išbaigta. O stiliaus apibrėžto neturiu, kadangi maišau kelis įvairiom porcijom. Tik tokiu būdu gali atrasti savo individualų braižą.
    • Albertas K (išsitrynęs)    2014.08.06, 11:45, rašė:
      Romualdai aš išdėsčiau tik savo požiūrį, :) Gal kur tiks. Būtų įdomu sužinoti tavo principus.
    • dykumų vėjas
      dykumų vėjas 
        2014.08.06, 12:02, rašė:
      Albertai, tik prašau teisingai suprast. Juos dėstau kurse ir tai mano duona. Bet nesigilinant tai pusiausvyros principas(neturi nieko bendra su objektų išdėstimu kadre), tai kūrybinė pusiausvyra. Šviesos principas, erdves organizavimo ir žvakės principai. Na dar keli papildomi yra. Dėl rankų, spalvų panaudojimo ir t.t. Jų panaudojimas nuotraukoje ir apsprendžia jos užpildymą informacija ir turiniu.
    • Albertas K (išsitrynęs)    2014.08.06, 15:03, rašė:
      Romualdai nieko nežinau apie rankų naudojimą ir apie žvakę – labai trumpai, jeigu galima, o apie rankas nors esmiųesmę labai trumpai nors truputį :). Būsiu labai dėkingas. :)
    • dykumų vėjas
      dykumų vėjas 
        2014.08.06, 16:16, rašė:
      Rankos "portreto anatomijoje" turi tris pozicijas ir du principus. Toliau jais naudojantis jau gali improvizuoti į valias. O dėl žvakės, tai ją R.Bartas gerai aprašo "Kamera Lucida" Bet apie tai daugiau sužinosite prisijunge FB grupėje "portreto anatomija".

    Jūsų komentaras

    Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti