Buvo niūri diena, nuotaikos pakylėjimui trūko saulės. Važiavau užmiesčio keliais pro šalimais esantį miškelį ir akies krašteliu užmačiau kelią. Iš pradžių nesupratau kuo jis mane patraukė, tik apsigrežęs ir sugrįžęs, supratau, tai vieta kurioje mano nuotaika praskaidrės, o beto įamžinsiu tuo metu vyravusią nuotaiką į ekranėlį.. Rūko sodrumas rėžiantis kiaurai medžių šakas, savotiška vėlyvo rudens tyla su kartais pravažiuojančia mašina, medžių braškėjimas ir kažkas senai matyto akims.. Taip, tai buvo verta pusvalandžio tylėjimo, įsiklausymo į užmiegančią gamtą. Deja, tai ką pamačiau nesugebėjau perteikti taip kaip norėjau į šį kadrą..