Žodis
aštrus kaip kirvis
ir sunkus kaip akmuo.
Ar numirę
ir prisikelt
kada nors panorę
grįšime namo,
kur vyturėliai virva,
kur nuo skalbinių
pailsę rauda virvės,
kur ir moterys,
ir vyrai sapnuoja
žibuoklių žiemą
ir atrajoja karvės,
ir šilta mums
kaip šunėkams
ant šieno.
Ir mes, maži,
turėsime
skausmą, džiaugsmą
kaip duonos kepalus
prariekt, ir įstrigs
į širdis liūdesys,
po šaltos nakties
ir links į karstus
kalamos vinys,
ir mes būsim
šios žiemos turinys.
Pavargę, pailsę
grįšime namo,
ir ištirps skausmas,
ir ištirps
tas džiaugsmas
tame sniego,
smėlio gražume,
ir į mūsų kūnus,
ir į mūsų sielas
medžiai kaip žmonės
šakas, rankas suleis,
ir sugrįžti niekas
neuždraus —
neuždraus,
rasos rankos, kaktos
nuo prakaito
sūraus.
Liūdės namai,
beržai, klevai
ir kris lašai,
o bruknės, spanguolės
sušalę,
ir bliaus
laukuose,
miškuose
paklydusios avelės.
O mes skaičiuosim
prabėgusius metus,
pakilę
virš kalnų, užtvankų,
ir varvės
išsiskyrimų medus.
aštrus kaip kirvis
ir sunkus kaip akmuo.
Ar numirę
ir prisikelt
kada nors panorę
grįšime namo,
kur vyturėliai virva,
kur nuo skalbinių
pailsę rauda virvės,
kur ir moterys,
ir vyrai sapnuoja
žibuoklių žiemą
ir atrajoja karvės,
ir šilta mums
kaip šunėkams
ant šieno.
Ir mes, maži,
turėsime
skausmą, džiaugsmą
kaip duonos kepalus
prariekt, ir įstrigs
į širdis liūdesys,
po šaltos nakties
ir links į karstus
kalamos vinys,
ir mes būsim
šios žiemos turinys.
Pavargę, pailsę
grįšime namo,
ir ištirps skausmas,
ir ištirps
tas džiaugsmas
tame sniego,
smėlio gražume,
ir į mūsų kūnus,
ir į mūsų sielas
medžiai kaip žmonės
šakas, rankas suleis,
ir sugrįžti niekas
neuždraus —
neuždraus,
rasos rankos, kaktos
nuo prakaito
sūraus.
Liūdės namai,
beržai, klevai
ir kris lašai,
o bruknės, spanguolės
sušalę,
ir bliaus
laukuose,
miškuose
paklydusios avelės.
O mes skaičiuosim
prabėgusius metus,
pakilę
virš kalnų, užtvankų,
ir varvės
išsiskyrimų medus.