Ačiū. Šį kart jaučiu taip...
Atėjau ir perskaičiau ką parašė Algeronzas, ir ne visai galiu su juo sutikti. Nu nu ... OK.
Algeronzo išgalvota idėja apie žibučių matymą neatlaiko kritikos (gali būūt). Paskubom rašyta (nei žibutės, nei mergaitė geriau nesimato). Nuotaika ar į kairę, ar į dešinę - ta pati. Pats pasiskaičiau tos doktorkos - atlikau eksperimentą: ant taburetkos pasodinau lėlę - ir iš kairės, ir iš dešinės ji man vienodai šypsosi. Išvada - remiantis išsamiais objektyviais moksliniais ir praktiniais akademiniais tyrimais nuotaika nesikeičia.
Mokslų daktarkės ir Algeronzo požiūrių skirtumų ir tapatumų razumė: padėtis neatveria žiūrovui nei iš kairės ar dešinės nieko naujo. Svarbu ne mergaitės padėtis kadre, o jos tariamo žvilgsnio kryptis. Jei bendrai visuotinu susitarimu, - Erikosmajos, RW, fotoflash ir Algeronzo gyvenimo tėkmės kryptis suvokiama iš kairės į dešinę. Žvilgsnis iš dešinės į kairę atveria įgytas patirtis, nueito kelio esminius potyrių taškus. Žvilgsnis iš kairės į dešinę visuomet yra žvilgsnis į ateitį, tai kas nepatirta, į tai, kas laukiama ir ko trokštama.
Erikamaja pasiūlo pagal savo niko plazdenantį įvaizdį mergaitę žiūrovui kaip ir dera mergaitei, pasirinkusiai gėlyčių ir priglaudusiai jas prie krūtinės - "aš turiu".
Erikaimajai akivaizdus šis pasaulio ir aš bendrumo principas - "aš turiu". RW (DVD rewrite) siūlo šiek tiek kitokį - aš ir pasaulis - sąveikavimo principą: "turiu". Jau turiu. Atsisuku atgal - tai kam aš turiu, jei niekam negaliu padovanoti. Tad ieškodamas konsensuso, šviesios akademinės bendruomenės klausiu - kas gi čia yra: gėlyčių raiška, kairieji ar dešinieji (kompozicijos ypatumai) ar autoriaus sąmoningo - nesąmoningo gyvenimo stiliaus deklaracija? Tad akademinės bendruomenės vardu beapeliaciškai pareiškiu - jei Erikamaja pasiūlė - "turiu sau", kam suteikta teisė versti atiduoti kitiem? Taškas (pasakė Algeronzas).
P. S. Sugrįžau dar kartą paskaityt ką parašė Algeronzas. Pradedu galvoti, kad RW, būdamas mažas berniukas, nenorėjo būti mergaitė. Be taško.