Senamadžius
Vienišumas
Tamsią naktį -
keisti ketinimai...
Krinta lapai, slyvos,
kriaušės -
traukiojančios žandus -
smulkutės.
Krinta ir mintys,
kaip sėklos smulkios.
Žiedai. Pumpurai.
Dar neišsiskleidę lapai.
Peteliškių, zylučių
suknutės,
ir ištvirkėliškai
pražydusios -
jaunų moterų skarutės,
o prisiminimai - skurdūs
tarsi debesys -
virš kūdros, kūtės.
Prieiname,
randame -
kelio pabaigą, pradžią.
Vienas, prie kito
prieiname,
rankas paduodame,
pasilabiname.
Namus, sodus -
kartais būna - tamsią naktį
laiminame -
aplankę
ir senutę pasaką.
Kartais būna - tamsią naktį
savų ir svetimų
nepripažįstam
ir nubarstom -
kaštonais, lapais
vaikystės, jaunystės krantą.
Ir lyg angelai -
baltais rūbais rengiamės,
ir mintis
tarsi riešutus
kramtome.
Ir tamsią naktį -
keisti ketinimai -
į laukiamuosius renkamės -
su vainikais,
su gėlių puokštėmis
rankose -
atėję, tamsią naktį
iš labai toli -
dar toliau -
išvykti
rengiamės,
ir norim aplankyti -
Pragarą ir Dangų.
