nedaug, bet jos tikros, nesuvaidintos, neapsimestinės. Prisimenu kaip "anais" laikais sakydavo, kad mūsų žmonės nesišypso kaip užu sienos... Kai pirmą kartą išvykau užu tos sienos ir pamačiau tas perlamutrines dirbtinas šypsenas, kai žiūri tau į akis, plačia burna šypsoti, bet tavęs net nemato, tada ir supratau, kad man savi marškiniai arčiau dūšios :)