Šnabždesiai su praeitimi.
Paskutinė žiemos naktis. Klampoju su drauge plačiais ir kalvotais laukais link nežinomo tikslo. Kojas taip sunku pakelti, kad jaučiamės lyg kitoje planetoje su padidintos gravitacijos jėga. Nueiname kilometrą ir jau išnyra siluetas laiko glemžiamos trobos. Dar labiau priartėjus, pasimato tiesiogine prasme nuvažiavęs stogas ir iš paskutiniųjų besilaikantys pamatai. Grožimės. "Vertėjo" - sutariame abu. Apžiūrėję vidų, iš kurio nieko nelikę, apeiname aplinkui. "Tokį nuostabų vaiduoklį vidury laukų verta įamžinti" - vėl pritariame vienas kitam. Pakeliame galvas aukštyn - ir akyse, realiu laiku, išnyra milžiniškas ir ryškus halas, tarsi besišypsanti numirėlio dvasia, laukdama fotoaparato šūvio. Nors vieta gana baugi ir joje tvyrojo keista energija, buvę gyventojai buvo matyt labai svetingi, ir net po šimto metų svečių be vaišių nesutinka. Keista tai, kad jie žinojo ką mes troškome pamatyti visą žiemą.. tiesiog tobula..
10 kadrų panorama, 2 vertikalios juostos po 5 kadrus.