Na tai kas, kad diena vėl į rudenį......
Na tai kas, kad diena vėl į rudenį,
Ir tamsa pamažu nukarpys
Po sekundę, nuo ryto, nuo vakaro,
Kol galop ir visai užvaldys...
Na tai kas... Kam liūdėti prieš laiką,
Kai jau viską žinai mintinai...
Medumi dar varvės mūsų liepa,
Ir avietėm kvepės vakarai...
Dar sukritę žolėn iškalbėsim
Savo paslaptis ir svajones,
O rugpiūčio naktis, lyg pašėlus,
Svaidys žemėn ryškiausias žvaigždes...
Kai per patį vidurnakčio įmygį
Subumpsės obuoliai, ir pabudins,
Net tada sušnabždėsiu tau tyliai -
Na ir kas, kad MŪS DIENOS Į RUDENĮ....
/Laima - Viktorija/