Jau senokai lankau seną apleistą sodybą.
Labai seną. Trobesių, galim sakyti, nebelikę. Bet likę daug ko kito. Pavyzdžiui, gudobelių. Su spygliais, be spyglių, raudonais vaisiais ir net juodais (įtariu, Crataegus douglasii - juodoji gudobelė; tai vienintelė vieta, kur tokią mačiau).
Eini rudenį, raškai sauja, kiši burnon... Kai kurie vaisiai dar neprinokę, sutraukia gomurį, o kai kurie - saldūs saldūs... Keletą kartų nešiausi trilitrinį stiklainį. Maniau, prisikimšiu jį, užsipilsiu degtine, bus vaistas. Bet nekyla ranka. Tas pats, kas pas kaimyną sodą aplankyt. Juk nepulsi į užantį kišt? Kas kita tik paragaut, sauja nubraukt, burnon sukišt.
Tas pats su šuliniu. Aš dažnai nešiojuosi tuščią alaus ar limonado skardinę - tam tikrose vietose užsirūkius turiu kur nuoruką sukišt. Ir šiuo atveju tai pravartus daiktas - turiu skylę pradūręs, į kurią įveriu fotokameros dirželį...
Ir šiuo atveju įveriu fotokameros dirželį, nuleidžiu šulinin... Vanduo geras, koks gali būti vanduo. Aš kaimietis, tad šuliny (koks ten šulinys, jei gali pasiekti vandenį su dirželiu) plaukiojančios kelios varlės man nė motais.
Skanus vanduo. Geras...
Bet nėra jokio noro neštis jo namo. Kaip ir gudobelių. Kurių skonį dar jaučiu burnoj.
Čia ir dabar. Kaip mama mokė mane - kaip radom, taip ir palikim.
Bet neliūdėkim dėl gudobelių, kurių nesukišau į stiklainį - tuoj žiema (kokia ji bebūtų), tad žiemojantys paukščiai, tikrai garantuoju, bus sotūs.