Daugybę kilometrų pravažiuoju dėl fotografijos. Praėjusių metų vasarą daugiausia buvau visur kur kažkur ir bet kur, tik ne Vilniuje, kur gyvenu. Kelionės vos ne kiekvieną dieną. Gaila, kad kol kas tik Lietuvoje. Nors ir čia yra dėmesio vertų vietų. Jei viskas eisis sklandžiai, pajudėsiu ir truputį toliau. Į kaimynes valstybes. Visa tai planuose jau nuo 2012 metų. Tiesiog nespėju. O pamačiau tikrai daug ir čia, mūsų mažoj šalelėj. Skaudžiausia žiūrėti į vienišas, seniai žmonių klegesį pamiršusias sodybas. Langai kiauri. Kai kurie užkalti ir vėl atlaupyti... Durys išplėštos. Patekti vidun nesunku, bet eini ten su slogia nuotaika. Bandai įsivaizduot žmones, kurie ten galėjo gyventi, priežastį, kodėl paliko savo namus... Kai kada trobos būna visai tuščios. Kai kada randi net šeimos fotografijų, laiškų, rūbų. Net veidrodžių, per kuriuos tikrai nenori žiūrėti į save. Vasarą kartais tenka brautis per dilgėlių ,,laukus" norint patekt vidun. Toks jau tas fotografo gyvenimas.