Puikiai
Dievuliau mano,
Aš – kokia spalva?
Kokiu siūlu pasaulio drobėn įsiausiu?
Derės ji su kitom?
Gal bus šalta?
O gal auksinė?
Juk žinai, kam klausiu...
Žinai, jog kartais siūlai susiraizgo
Ne vietoj, ne laiku užgimsta mazgas...
Sunku Tau austi drobę be klaidų,
Kai siūlai užsispyrę patys rezgas...
O Tu... be perstojo, vis ieškai išeičių,
Kaip tuos mazgus nenaudėlius ištiesint,
O neištiesintus – kažkaip paverst grožiu
Ir dar... išmokyt siūlus... nesipriešint
Tavieji pirštai meilės šiluma
Sumegztų mus darniai į dailų raštą...
O gal... Jis jau dabar darnus, tik visumą
Sunku stebėt iš mano drobės krašto?
Gintarė Stankutė