Būna, kai vėjai švilpauja kišenėse, bet akys vis vien žvelgia į tolius... Kas tuomet? Išeitis yra – važiuojame į kaimyninę Gudiją, arba Baltarusiją.
Turbūt jau esu minėjęs, kad viešėdamas svečiose šalyse išskirtinai domiuosi UNESCO pasaulio paveldo objektais. Baltarusijoje jų – keturi: Belovežo giria, Myro (arba Myriaus) pilies kompleksas, Radvilų architektūrinis kompleksas Nesvyžiuje ir Struvės geodezinis lankas. Netolimoje ateityje šis sąrašas dar turėtų ilgėti, nes čia yra išlikusių unikalių pilių, bažnyčių. Viena iš jų, Gardino Koložos priemiesčio Šv. Boriso ir Glebo stačiatikių cerkvė, XII amžiuje pastatyta iš plytų (!) su puošybos elementais. Gaila, bet didžiulis Nemuno potvynis 1853 metais apgadino statinį, į upę nuslinko pietinė pastato dalis. Po kelių dešimtmečių trūkstamos sienos buvo atstatytos panaudojant... lentas.
Dar viena unikali viso pasaulio stačiatikių šventa vieta – vyrų vienuolynas Žirovičiuose. Jis garsėja stebuklinga laikoma akmenine Dievo Motinos su kūdikiu ikona.
Esu gan pasaulietiškų pažiūrų žmogus, bet kolegos sugundo nueiti prie šaltinio, trykštančio už poros kilometrų nuo vienuolyno. Sklando daug visokiausių legendų, tvirtinančių apie šios versmės stebuklingąsias galias. Čia nuo ankstyvo ryto iki vėlumos eina žmonės: vieni troškulį numalšina, kiti prisipildo įvairias talpas ir kažkur gabena, o treti – panyra į vandenį šalia versmės įrengtame baseinėlyje. Draugai entuziastingai užsiima eilę į tą maudyklę. Ji įrengta rąstiniame ,,namelyje“. Žmonės susikaupę sėdi ir laukia savo eilės. Iš to namelio vis pasigirsta riksmai. Teiraujuosi šalia lūkuriuojančių moteriškių, kokia to vandens temperatūra. Jų atsakymas mane pribloškia: nuo plius 4 iki plius 8. Būsiu atviras – negarbinu šalto vandens. Tad pirmoji galvon šovusi mintis ragino mane kuo skubiau ,,muilintis“ iš ten... Bet nepatogu palikti draugą, kuris labai jau to ,,šventumo“ trokšta. Ateina ir mūsų eilė. Užeinam, nusimetam rūbelius, draugas persižegnoja ir tris kartus panyra. Stebiu jį... Kaip kulka lekia atgal. Bandau jį pakalbinti ir įsitikinti, ar adekvačiai reaguoja į aplinką... Lyg ir viskas gerai... O siaube! Ne, viso gero!.. Jaučiu, kaip į mano kūną susminga tūkstančiai adatėlių – tarsi sapnuočiau košmarą su nesibaigiančiomis siaubo filmo apie kinų gydytoją-sadistą akupunktūros scenomis... Cha, viskas baigėsi gerai. Dar kartą įsitikinau, kad šąlantys kūnai traukiasi... O kai pasiteiravau žmonos, ar matosi kokie nors ,,šventumo“ ženklai, išgirdau neigiamą atsakymą. Spėju, kad nedrįso sakyti tiesos...
Žinoma, džiaugiausi, galėdamas nors akies krašteliu pamatyti garsiąją Belovežo girią. Tai didžiausias Europoje reliktinis miškas, pagal augalijos ir gyvūnijos gausą neturintis lygių Senajame žemyne. Pasigrožėti juo pusdienio tikrai beprotiškai maža, bet sukiesi pagal galimybes. Smagu pamatyti ir prisiliesti prie ąžuolų ąžuolo, kuriam – apie 600 metų... Išsirengiau į šią kelionę, kai organizatoriai pažadėjo, jog sudarys galimybę gyvai gamtoje stebėti stumbrus. Žinoma, kokios ten garantijos... Saulei leidžiantis, grupelė entuziastų, lydimi nacionalinio parko darbuotojo, išvykome į ,,medžioklę“. Įveikę per 30 kilometrų, pamiškėje pastebėjome stirnų šeimynėlę, kitoje vietoje išvydome briedžius. Visų džiaugsmui, pamatėme ir gausią stumbrų kaimenę. Apie kokį nors ,,normalų“ fotografavimą kalbos nebuvo, nes mes stovėjome vienoje palaukės pusėje, o jie – kitoje. Nusižengdamas taisyklėms, truputį pabandžiau paėjėti jų link. Tiek daug akylai į mane spoksančių žvėrių dar nebuvau matęs! Įvertinęs skirtingas mūsų svorio kategorijas (aišku, aišku – ne mano naudai), kvailai nerizikavau ir išlaikiau tarp mūsų pakankamai pagarbų atstumą.
Priminsiu, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo tragiškiausias laikotarpis šiems miško karaliams, o 1919 metais buvo nušautas paskutinis laukinis stumbras. Laimė, tuo metu įvairiuose pasaulio zoologijos soduose, žvėrynuose dar buvo likę 54 galiūnai. Dalį jų baltarusiai ,,pasiskolino“, ir taip didžiulių pastangų dėka pavyko atkurti stumbrų populiaciją.
Nevardysiu visų matytų dvarų, pilių. Jų buvusioje LDK teritorijoje – ganėtinai daug. Geriau pamatyti savo akimis, nei tikėti kitų pasakojimais. Visi puikiai žinome, kaip tarptautiniu mastu vertinamas kaimyninės šalies vadovas. Nepolitikuoju, tiktai pasiteiravau žinomų ekspertų, kokia jų nuomonė apie išlikusio vertingo istorijos ir kultūros paveldo apsaugą Baltarusijoje. Išgirdau vienareikšmiškai teigiamą įvertinimą. Ačiū kaimynams už rūpestį išsaugant LDK praeitį.
Širdingai Jums, Garbus Leonardai, dėkoju už įdomę ir vaizdingą foto sesiją ir žinoma už pasakojimą, kaip mūsų kaimynai saugo LDK istorinius pastatus, juos restauruoja.Neabejoju, kad turėjot nemažai padirbėti ir visą tai parodyti mums, kurie negali patys ten nuvykti ir gyvai pamatyti.
Su malonumu glaudžiu šiuos darbus prie mėgstamųjų :-)
Įdomi serija !