Veido ryškumas perdėtas, pradeda disonuoti su atlikusia dalimi. Kuri smaugtelėta iki saikingo žavėjimo, o ir džeržgia joje banknotinės nailon-užuolaidinės tekstūros. Kompozicija žadėjo būti švelni atsargi, bet jai sutrukdyta dėlionėmis ties kičo riba. Teigti, kad trikdžiai (kaip veido pakraščių nešvara) netrukdo negalima, kuomet jie dirbtinai pridėti. Gal tai taikyti filtrai plėmuoja, o gal jpeg perspaudimai. Verta pasiaiškinti, jei įmanoma - vengti.
Gali guosti keli dalykai: a) ilgai žiūrint, žvilgsnis išties išblunka, ir atrodo visai nieko b) čia padėliojo EmVa, kuriai nėra kaip nubraukti kraičio, ir tai dėl jo priimtinais tampa visoki pakrypimai - su reiškiniais nepasiginčysi
P.S. Vakar prirašiau, šiandien pro saules žiūriu, ir tiek nebematau - taisėt, ar persūdžiau, nzn
Begėdžiui > Skaitau tą Jūsų komentarą kaip trumputį literatūrinį kūrinį. Paskui susidalykinu. b dalies nesupratau... Abejojau tik ar nenukirpus šalin dešinės dalies, visa kita ... man nerėžia:) Būna, kad ir aš nzn:) Ačiū.
Labai nesureikšminkit kas ten, nemanau kad čia geriausias surašymas, bet dėl b kaip tik paprasčiau: yra taip, kad pasiekėte, jog vertinamas net ne tiek atskiras darbas savaime, kiek vis naujas reiškinio EmVa puslapis. Kuris iš esmės negali nepatikti, jei tik vertintojas toleruoja pasaulį kaip tokį: jame turite savitumo komplektą iš pagrindų, reiškinio statusą. Matyt taip yra, kai pradedame matyti nebe darantį kažką, bet darantį kažkaip.
Kaip kad nevertiname knygos puslapio, bet pačią knygą, tas omeny.