Aha, mikliai kažkaip sureagavau - buvo gal tik kokios 3-4 sekundės, kai ji šmėkštelėjo netikėtai ten, už lango, bandydama kažką įžvelgti viduje....Bet spėjau nutverti. :))
Taip, Linai, man irgi tokios akimirkos, tarsi didžiulis iššūkis - pamatei, reikia žaibu reaguoti, dar ir kažkaip spėti ne tik sufokusuoti, bet ir kad kadras kompozos prasme ne visai niekinis išeitų... Tai - tarsi laimės paukštės gaudymas už uodegos, kai ji ir taip sprunka visu greičiu. :D Jau seniai supratau, kad pozuoti kadrai - ne mano... Aš atsitiktinumų gerbėja...:)
Ramune, man taip pat tas nepozuotas, nesumeluotas, neapsimestinis žvilgsnis, plaukų judesys, lango "apmusijimas", o pagaliau ir tarsi savotišku simboliu tarp realybės ir praeities tapęs virvelės atitvaras, atrodo, sukuria kažkokią ypatingą nuotaiką...... Smagu, jei ir žiūrovams ji persiduoda :)
Valentina atsirado!!!! Va, čia tai staigmenėlė.... Kaip smagu tave matyti, pražuvėle, nors ir aš jau čia retokai beužsuku. Gal visgi atsirasi dažniau? :))