Dabar tikrai žinau, kad viskas yra įmanoma. Niekada netikėjau, kad galiu būti taip arti stirnos, daug kartu bandžiau jas nufotografuoti, bet visada jos išsigąsdavo ir pabėgdavo. Vakar buvo viskas kitaip. Važiavau dviračiu, nespėjus nuo jo nulipti, kai pamačiau stirną. Tyliai nulipau nuo dviračio ir sėlinau prie jos. Man pasisėke dvigubai, nes pirmą- augo kvietrugiai, po kuriais galima buvo pasislėpti o antrą buvo vejas, tad eidama ji manęs negirdėjo. Stirną kažko ieškojo, vaikščiojo pirmyn atgal manęs nematę. Prisėdusi, ėjau arčiau kaip antys vos nesiguliau- tik kad ji manęs nepamatytu. Kai pamate, neišsigando o stovėjo ir žiūrėjo, buvau pasislėpusi žolėje, nubėgo truputį toliau ir vėl kažko ieškojo, priėjo prie krūmo, aš ėjau vis arčiau, sustojau, nes ji bėgo tiesiai į mano pusę. Pribėgus arčiau vėl sustojo ir ėjo prie manęs. Stovėjo ir mielai man pozavo.

Kai išsigandusi stirna nubėgo į mišką nuvažiavau toliau, bet teko grįžti atgal, nes pamačiau dar viena. Ji buvo toliau negu praeita. Stirna ramiai sau valgę, ėjau arčiau, bet kai vėjas nutilo, ji išgirdo mane, žinoma, kad išsigando ir netikėtai ir kvietrugiu iššoko net dvi stirnos o vėliau ir trečia, nesitikėjau to, nes mačiau tik viena, jos buvo taip arti, kad priėjus vienu žingsniu arčiau ir ištiesus ranka galėjau viena iš jų paliesti. Vos spėjau jas fotografuoti,viskas įvyko labai greitai. Tyliai nužingsniavau paskui viena stirna, pamačiau, kad eina į mano puse, nematę manęs. Kai buvo arčiau, man pavyko ja nufotografuoti. Neilgai trukus ji nubėgo o aš stovėjau ir paklausiau savęs ar tai viskas buvo tikra. Tai buvo nerealu. Pažiūrėjusi toliau, laukuose ganęsi stirnos ir netoli prie miško irgi, nemaniau, kad jų čia tiek. Ta akimirka buvau pats laimingiausias vaikas pasaulyje