Savo darže išaugintų bulvių ieškau senoviniu, bet garantuotu būdu – lenkdamas nugarą ir mojuodamas kauptuku. Poezijos ir kūrybos nedaug, bet kruopštumo reikia, jeigu nori, kad bent pusė bulvių liktų sveikų. Per bulviakasį neretai mintimis sugrįžtu į studijų laikus...
Sėkmingai įveikę stojamųjų egzaminų maratoną, su džiaugsmu laukėme rugsėjo pirmosios. Rankose – studento pažymėjimas, būrys naujų draugų, painūs senosios Alma Mater koridoriai, viskas įdomu... Nespėjam ir kojų sušilti, tik švyst ištremia mus į Dzūkiją. Pagelbėsim žemdirbiams sudoroti beprotiškai fantastinį stiebagumbių derlių. Atvykstam į Varėnos rajono ,,Dzūkų krašto“ kolūkį. O ten, beribiuose bulvių laukuose, poezijos – irgi nė kvapo.Pirmosiomis dienomis stebimės: daug sodybų, kaip ir ganyklų, o karvių – nesimato. Netrukus paaiškėja šiurpi paslaptis... Pasirodo, ,,Dzūkų krašte“ visą vasarą darbavosi studentų statybinis būrys (SSB) iš ,,Visiukų“ (dabar tai VGTU, o mano jaunystėj – VISI). Būsimiesiems architektams ir inžinieriams reikėjo praktinės patirties. Kaip dera, surengė atsisveikinimo vakarėlį. Gerai atsipalaidavus, studentus apniko... atsiprašau, aplankė mūzos. Kol kolūkiečiai ramiai miegojo, talkininkai įvairiaspalviais dažais išdekoravo visas jų karves... Tie, kas matė, sakė, jog gyvas maurojantis ir atrajojantis grožis darė pritrenkiantį įspūdį...
Kita istorija iš „Dzūkų krašto“ – asmeniška, paties išgyventa, dėl kurios mano sąžinė graužia landą, mėgindama ištrūkti į laisvę... Dvi savaites kartu su pirmakursiais bulvių lauke darbavosi ir jauna dėstytoja. Ją pakeisti turėjo mūsų kurso kuratorius, Lietuvos fotografams (ir ne tik) gerai žinomas Skirmantas Valiulis (1938–2011). Kaip įprasta, jis kažkur pasiklydo... Nežinau, už kokias nuodėmes, bet laikinai jį pavaduoti paskyrė... mane. Savo mielai dėstytojai rengėme palydėtuvių vakarėlį. Viskuo pasirūpinom, dešra (nesijuokit, studijavom visuotinio deficito laikais) – taip pat... Viena kurso draugė užsispyrė – girdi, mirtinai reikia ir gėlių. O kur jų nusipirksi? Ūkyje tokių dalykų negausi. Mūsų kolektyvas nutaria: ,,pasiskolinsim“ iš kolūkiečių. Kas eis? Savanorių nesimato, traukiam burtus. Bulves rinkdavom, susiskirstę į grupeles po tris – dvi merginas ir vaikiną (tampo pilnus kibirus, bulves į sunkvežimį išpila). Ir atsitiko tai, ko labai bijojau: burtai lėmė, kad į ,,žygį“ reikia eiti mano trejetui. Nuoširdžiai sakau, kad didelių nuostolių nepridarėm, pasiskolinom vos keletą (žiūr. paskutinę nuotr.) jurginų žiedų...
Anksti ryte palydim dėstytoją iki autobuso stotelės, ir ji išvyksta. Gal po kokio pusvalandžio atlekia kursiokė: ,,Ei, pas mus – kaimo inteligentų delegacija! Ieško grupės vadovo!“ Persibraukiu ilgus savo plaukus (nors garsioji Liverpulio grupė iširo man mokantis septintoje ar aštuntoje klasėje, tokius pravardžiuodavo bitlais...) ir einu. Delegacijos nariai rūsčiai nužvelgia mane. Pasitikslina, ar tikrai aš – studentų vadovas. Patikinu, kad viskas legalu ir teisėta. Tada jie pareiškia, kad dzūkai naktį regėję, kaip trys jaunuoliai nešėsi puokštę gėlių. Todėl aš turįs išsiaiškinti, kas tą vėlų vakarą šlaistėsi po kaimą ir gvelbė žiedus. Situacija – daugiau nei aiški, tenka suktis... Pakviečiu užeiti į mūsų apartamentus – du kambarius su čiužiniais ant grindų. Visokių ten aromatų, aišku, tvyrojo, bet gėlėmis tikrai nekvepėjo... Svečiai atlėgo, jų karingumas nuslūgo. Ėmė svarstyti, gal čia kito kaimo jaunimas prasiautė...
Tiesa, mano bičiulis, kursiokas, priminė, kuo ši istorija netikėtai baigėsi. Ogi kitą naktį, mums dar neišvykus iš „Dzūkų krašto“, stipri rudens šalna pakando visas likusias gėles...