Žinai, tai kažkaip gavosi savaime, nors sunku tau bus patikėti. Reikėjo prilaikyti besijudinančius skersvėjyje rėmus. Langai išdaužyti, duženos po kojom ir kiekvienas kambarys su savo liūdesiu, beprasmybe, ir mūsų lakstymas. Į tokias vietas reikia grįžti su labai apgalvota koncepcija. Ačiū.
Dar man kirba mintys apie Apykaklę aštru, skaudu, dėvėti aštrumą ir tt. O ten antro rėmo pakraštyje iš duženų susidėlioja moters siluetas, atsitiktinis duženų žaismas.