Subtilus atspindys, gražu
Suvirpo vakaras į tamsą nerdamas,
It juodą, nepasotinamą gelmę,
Diena, išbarsčius krauto laužo pakuras,
Pasislėpė lyg lengvabūdė šelmė.
Susikaupė rimtis triukšme pailsusi
Į vientisą ir begalinę tylą,
Susijaukė viltis, klaustukais virtusi,
Atversdama dar vieną painią bylą.
Sugrįžo ilgesys, lyg skausmas įkyrus,
Pavertęs naktį į pontono tiltą,
Siūbuoja, blaško, varto ištisus metus
Ir nesuranda vieškelio praminto.
Ištirpus nakčiai, ilgesys išeidamas
Ranka numos į praeities arimą,
O spindulys į žemę besiskverbdamas,
Išbrauks šį sielos kartų patyrimą.
Ir vėl lig vakaro... Kaip viskas laikina
Diena į naktį, o naktis - į dieną,
Viena kitos vaikus kaskart įvaikina,
O susitikę skirsto vėl po vieną.