Kartą vakare...
Sykį vakare vaikštinėjo vienišas ponas pajūrio promenada. Ponas buvo labai rimtas, per visą gyvenimą nei karto nebuvo pasukęs į šoną - nei dešinėn , nei kairėn. Ir sutiko jis promenadoje tą vakarą vienišą moterį, kuri nedrįso perbrįsti per upelį. Ir pernešė jis ją.... Pakeliui sutiko kitą moterį, ir pakvietė ji meilindamasi poną pašokti. Bešokant ir sugundyti pabandė.... Bet ponas buvo labai rimtas, nepasidavė gundomas....Pabėgo... Bet štai eidamas pro pajūrio trobelę, žvigtelėjo ponas netyčia pro langą... ir... pamatė kažką tokio, kad net kvapą jam užgniaužė, neteko žado, ir širdis krūtinėje ėmė plakti stipriau, vos iš krūtinės neiššoko....Ech, būčiau jaunesnis, pagalvojo ponas. Ir neišlaikė. Pasibeldė į duris.... ir užėjo. Aaaach, kas ten nutiko.... Ooojoojooj.... O štai čia pasakos (kaip beje ir pono), pabaiga.
Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…