Birželio 29. Lenkai įspėja, kad nuo jų į LT lipa grėsminga audra su škvalu, kruša, ir daug žaibų. Pavakare sėdam į automobilį, pasiimam į kompaniją Lukjonį - audrų specialistą, ir maunam link Alytaus. Nespėjam, nes šelfas juda neįtikėtinai greitai. Stojam už Naujųjų Valkininkų ir pasitinkam. Įspūdis, kai Šelfas išnyra lyg iš niekur, ir persirita per galvas - nepakartojamas. Galvojam, paleisim jį kiek į priekį, aplenksim, pafotkinsim, ir taip daug kartų. Aha, pasvajokite... Audros frontas lekia neįtikėtinu greičiu - pasigaunam jau tik už Ukmergės. Keli kadrai, ir jis nulekia tolyn, tiesa, jau praradęs formą ir jėgą. O mes laimingi šiaušiam namo. Įkeliu jutūbo nuorodą su pagreitintu filmuku iš gaudynių. P.S. Šelfas kvepia Kalėdomis :D