Kartais rytais mane aplanko blogos mintys. Kodėl verta keltis? Kodėl stengtis ir dėl kažko liet prakaitą? Kam siekti kažkokių tikslų, jei galima tiesiog gulėt lovoj ir nieko nedaryt?
Mano atsakymas į tokias mintis jau daug metų yra labai paprastas: keltis verta, nes mūsų gyvenimai, Visatos atžvilgiu, yra VISIŠKAI BEPRASMIAI!
Skamba absurdiškai? Būtent!
Visata yra tokia milžiniška. Tokia nesuvokiamai didelė, kad net jei suskaičiuotume visas smėlio kruopelytes, esančias visoje Žemėje, žvaigždžių danguje būtų vistiek DAUGIAU. Tai yra 70 tūkstančių milijonų milijonų milijonų žvaigždžių! Planetų yra maždaug 10 kartų daugiau. Šie skaičiai jokiam protui nėra suvokiami. Kuo tada ypatinga mūsų Žemė? Praktiškai niekuo!
O jei dar pagalvotume apie Visatos amžių? Ji taip pat nesuvokiamai sena! Bet palyginimui, jei Visatos amžius būtų vieneri metai, tai joje žmogaus gyvenimas truktų vos 5 nanosekundes! Taigi, mes esame nesuvokiamai maži ir nesuvokiamai trumpalaikiai, o Visata nuolat stengiasi mus nužudyti!
Tad kodėl nepadaryt Visatai paslaugos? Tikriausiai vienetai mane supras, tačiau kai visa širdimi ir visa savo esybe priimi Visatos absurdišką beprasmybę, pajunti absoliutų išlaisvinimą!
Gyvybė yra trapi Visatos dovana. Ir mes vieninteliai galime pasirinkti kaip šią dovaną išnaudoti. Visatai NUSISPJAUT ar tu ją išmesi lauk, ar džiaugsies kiekvieną akimirką. Tačiau, tik tu pats vienas gali susikurt savo prasmę! Žmogau, džiaukis šia dovana, kurios daugiau nebebus. Brangink save ir savo artimuosius, nes žmogaus vidus yra toji Visata, kurioje ir atrasi prasmę.
Nuotrauka daryta Maroke, Saharos dykumoje, kurioje yra maždaug pusę visos Žemės smėlio kruopelyčių. Pusę žvaigždžių Visatoje.