Kai mokiausi 8-je klasėje, skaitydavau "Mokslas ir gyvenimas" žurnale apie amerikiečių kuriamą dirbtinį žemės palydovą, mėgau fantastinę literatūrą. Atrodė, kad viskas yra įmanoma ir pirmuosius skrydžius į Žemės orbitą priimdavome kaip džiugų, daug žadantį pasiekimą. Dabar, po 60 metų viską priimame kaip natūralų dalyką, visuomenės susidomėjimas nuslūgo, vyriausybės karpo lėšas kosmoso tyrimo programoms. Bet jei tuometinis 1957m. berniokas staiga atsidurtų 2017-tuose ir pamatytų kiek pasiekta, atlikta, sužinota...kaip pasijustų? Pamenu 1969m. liepos 20d. vakarą, kai žiūrėjau į Mėnulį ir sąmonėje turėjau įveikti "laiptelį" - šiuo metu Mėnulyje vaikšto žmonės! Apie tą jausmą pasakojau moksleiviams gimusiems po tos datos ir jie buvo visiškai abejingi. Jie gimė ir rado tai kaip istoriją. Ir dabar man dar įdomu vis nauji pasiekimai, atradimai.
O fotografas gali pokštauti su perspektyva, žaisti alegorijomis, palyginimais jei fotografija nėra mokslinė, o meninė. Įveskite vaizdų paieškai "playing with moon", ar tik šią vieną nuorodą atidarykite, pamatysite daug panašių pasižaidimų: www.pinterest.com/michelle816/playing-with-the-moon/