Bandžiau ir aš be rankos. Bet ji liečia tą sienos pusę su perskyrimu lyg su klausimu, lyg su priekaištu, kad tenka pažinti kažką kito. Ta ranka lyg gyvena atskirą gyvenimą ir tegu, kol su ja susivienis. Na čia mano buvo toks išmąstymas, Artūrai. Ir be jokių IM...Ommm:)))
Kinematografinis kadras. Subtili užuomina - žvaigždė kaktoje. Čia, dabar, ir ten, tada, karo metais, kur bėgo josios vasaros, banga bangelę ginė, kokia graži pro ašaras Tu Lietuva Tėvynė. Partizanų žeminė Lukiškių aikštėje pačiu laiku. Ranka - tarsi pašauto paukščio sparnas, dar bando prie kažko glaustis, už kažko kabintis. Kankinkit budeliai, kankinkit. Pasiryžimas akyse - iškęsti, nedejuoti. Taip skausmą genialiai perduoti... Tautos kančia ir ten, ir čia... Aš sukrėstas. Sveikinu. Braukiu ašarą. Liežuvį man išraukit, jei neatspėjau autorės minčių, jų gylio. Baisias kančias kenčiu ir tyliu...Tyliu!!!!!!!!!!!!!!
O aš siūlau atkirpti iš kairės vertikaliai iškart už ausytės, kad sustiprėtų emocinis ryšys tarp rankos žvilgsnio ir pirštų antspaudų dėmelių, kai buvo ieškoma kur čia pro tas metalines duris pažvelgti į...