Vakar, info tv. laidoje R.Valatka, kaip tik apie tai, kalbejo su gerbiamu T. Venclova. :) Cituoju “dar 1000 metu mes lietuviai busime tokie”. Atsakymas i jusu klausima, Edmundai
Sumišau...kur čia pyktis ir tt.? Atvirkščiai - lyriška, svajunga, jausminga, gal kiek koketiška. Nesuprastai, nes padalinus veidą į 2 vertikalias dalis iš akių sklinda netgi kiek kitokia nuotaika. Betgi ne neapykanta ar kažkas panašaus. Ech - vyrai:))) Atsakymas buvo edmukui, bet kažkur nusirito ne ten:)
Pasitikrinsiu ar aš tikras vyras :D. Man veidas daugiau neutralus. Neturiu tokio žodžio emocijai apibūdinti. Bet aš matau kitaip nei jūs EmVA. Bet tuom aš nesistebiu visgi yra lyčių skirtumai žiūrint į žmonių veidus ypač tų kur emocijos neaiškiai ištransliuotos :D p.s. pažiūrėjau dar keletą sekundžių į portretą, galima įžiūrėti neigiamų dalykų :D
Pasakojamos istorijos poziuriu viltis, svajone ir laime - elementariai neidomi. Tai sastingis, istorijos pabaiga, kalno virsune. Sia tema galima padaryti graziu dekoratyviu darbu, bet tai ir viskas. O dramos ivairove neissemiama. Laime - viena, nelaimiu - milijardas skirtingu variantu. Cia parasiau abstrakciai apie fotografija (taipogi tinka filmams ir knygoms), o ne apie si darba.
Badui. Iš esmės sutinku. Mūsų matymas kartais kinta nuo mūsų pačių esamų nuotaikų. Man aplamai ir patinka tokios foto, kuriose gali pamatyti įvairius variantus, nors sakoma, kad autorius turi Teigti. Nebūtinai. Jis gali pateikti variantą. Niekaip nesustapdysi kito žmogaus reakcijos, o jos kartais irgi kinta. Nes mes visi žmonės. Tiesiog yra foto, į kurias pažiūrėjus skirtingu laiku, pamatai naujus kartais visai priešingus dalykus - tokios "ilgai grojančios" nuotraukos. Tokios man geriausios. Yra filmų, knygų, kurias skaitydami įvairiu gyvenimo tarpsniu pamatome ar suprantame vis naujus dalykus. Kad ir ši foto gulėjo ilgai. Ar ji "teisinga" ar ne pagal kažkokius kriterijus, ji yra man Istorija, kurią pasakoju apie Moterį. O jų gali būti įvairių.