Tai mūsų SSB (studentų statybinio būrio), visą mėnesį praleidusio Čekijoje, tuomet dar Čekoslovakijoje, mėgstamiausios dainos žodžiai. Nuo tų įsimintinų dienų pralėkė 40 metų. Tąsyk pirmą kartą gyvenime turėjau galimybę išvykti į užsienį. Jauniesiems kolegoms priminsiu, kad nukeliauti į svečią šalį anuomet buvo tikras stebuklas. Išliko šilti prisiminimai apie Hradec Kralovą (miestelį, kuriame dirbome), įspūdingąją, tiek to – „auksinę“ Prahą, Pardubicę, Brno, Špindleruv Mlyną, Olomoucą. Visa tai buvo, o dabar – prisiminimų fragmentai.
Įspūdžiai ir malonumai užgriuvo mus neužilgo. Sutemus traukiniu atidundėjom iki Ukrainos Čiopo miestelio. Tai pasienio teritorija Užkarpatėje, kur Vengrija ir Čekija (teisingiau, iš pradžių Slovakija) – jau ranka pasiekiamos. Traukinys į Vakarus išvyks tik ryte, o mums nakvynės vieta – nerezervuota. Įsivaizduokit tokią romantiką: žvaigždėtas dangus, mėnulio šviesa, dideli kaštono lapai ir kieti parko suoliukai... Nusiminti nebuvo ko, nors prieš rytą ėmėm kalenti dantimis, traukėm iš lagaminų šiltesnį drabužį. Dar 10 valandų bildėjome bėgiais, o po to mus sveikino Hradec Kralove.
Dirbom ,,Vertekse“, stikloplasto gamykloje. Dvidešimt Vilniaus universiteto studentų – būsimieji filologai, medikai, teisininkai, ekonomistai. Atsitiko taip, kad iš viso būrio man labiausiai ,,pasisekė“ – buvau paskirtas į cechą, kuriame gamino plastiko kėdes čekų tramvajams. Bėda ta, kad teko dirbti prie konvejerio. Siaubelis, jokios saviveiklos, tik greitas ir tikslus darbas. Jeigu nespėju atlikti savo operacijos, turiu spausti ,,raudoną“ mygtuką ir stabdyti viso cecho darbą. Labai nemaloni procedūra... Pirmosios darbo dienos buvo labai įtemptos. Tačiau viską atpirko šviesi šio reikalo pusė – uždirbau iš visų daugiausia. ,,Susivyniojau“ neblogą Čekijos kronų pluoštelį, apie 200 rublių sovietų valiuta. (Priminsiu, algos pas mus tuo metu buvo 70–130 rublių.)
Sykį pradėjau apie pinigus, tai pratęsiu. Vykstantiems į užsienį (socialistines šalis) to meto „mūsų“ valstybė leisdavo pasikeisti vos 30 rublių. Bet mes pagudravom, susitarėm su čekų studentais, kurių tiek pat atvyko ir į Lietuvą, ir padarėm ,,nelegalius“ mainus dar po 40 rublių. Studento akimis, vaizdžiai tariant, pinigų turėjau kaip ,,šieno“. Tų pinigėlių turėjo užtekti gražesniems rūbeliams įsigyti, beveik visi ,,diplomatus“ (tokie anuomet itin populiarūs lagaminėliai, išstūmę sakvojažus) nusipirkom. Žinoma, sunkiausia užduotis buvo visai giminei lauktuvių parvežti. Tikriausiai nuspėjat, kad daugiausia pripirkau čekiško krištolo. Į viešnagės pabaigą su grupės vadovu nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau labai didelį lagaminą. Visus pirkinius susidėjau, bet... O Viešpatie! Aš tą lagaminą šiaip ne taip pakeliu, bet panešti – neturiu jėgų... Išgelbėjo fotografija. Vienas dikto sudėjimo fizikas pasisiūlė patampyti tą lagaminą mainais už kelionių nuotraukas. Mielai sutikau.
Nemėgau ir nemėgstu svaigiųjų gėrimų, studentų „kultivuojamą“ to meto ,,Žigulinį“ alų apskritai stengiausi ignoruoti. Tačiau tik Čekijoje supratau, kad alus gali būti ir gardus. Žinoma, jo labai saikingai skanaudavau. Prisiminiau, Prahoje buvo (o gal tebėra?) aludė, į kurią patenki susimokėjęs tam tikrą sumą kronų ir alų galėjai gerti, kiek sveikatos turi. Tačiau tik iki tol, kol prispirs „gamtos reikalas“. WC apdairiai įrengtas už aludės ribų, norėsi grįžti alaus – vėl mokėk... Žinoma, apsilankėm ir garsiojoje Šveiko aludėje.
Oi, per daug prirašiau, o įspūdžių dar – aibės. Gal pratęsiu kitą kartą. Nuoširdžiai dirbom, pramogavom taip pat nuoširdžiai, beprotiškai trūkdavo miego. Labai man miela ta Čekija, joje lankiausi per dešimt kartų, bet visada su džiaugsmu į ją sugrįžtu. Tiesa, tos pirmosios, studentiškos, kelionės metu susipažinau ir su būsimąja ekonomiste. Po metų ji tapo mano žmona.