Mūsų tinklapyje (eFoto.lt) perskaičiau informaciją, kad liepos 12 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma fotografijų konkurso paroda „Debiutas 2018“. Informacijos autorius taip pat priminė, kad pirmą kartą tokia jaunųjų autorių darbų paroda buvo surengta 1976 metais. Taigi istorija tęsiasi... Su tais, kam įdomu, truputį sugrįžkime į praeitį.
Būdamas Palangos vidurinės mokyklos abiturientu, 1975 m. surengiau savo pirmąją personalinę parodą. Neslėpsiu, buvo nemažai šurmulio. Šį įvykį plačiai ištrimitavo to meto spauda. Ant nosies – baigiamieji egzaminai, kai gaunu laišką iš Vilniaus. Jame parašyta, kad su mano darbais nori susipažinti Lietuvos fotografijos meno draugijos vadovybė. Susirenku nuotraukas ir vieną ankstų rytą pirmuoju lėktuvu skrendu į sostinę.
Vilnius man buvo svetimas ir painus miestas. Bičiulis padeda susigaudyti sostinės labirintuose ir palydi mane į tą fotografų buveinę. Susitinkame pas draugijos pirmininko pavaduotoją Antaną Sutkų. Užeinam į jo kabinetą, po kelių minučių ten susirenka būrys fotografų. Be A. Sutkaus, atpažįstu tik Algimantą Kunčių, Julių Vaicekauską. Su didžiuliu jauduliu paduodu šūsnį atskraidintų fotografijų. Žinoma, širdis į kulnis nusileido... Stoviu ir klausausi komentarų, o jie, kaip suprantu, gan palankūs. Fotografai neslepia nuostabos. A. Sutkus pakelia galvą ir klausia: ,,Vaike, kur tavo negatyvai?“ Atsakau, kad liko namuose, Palangoje. Tada jis taria moteriškei, gal kokiai sekretorei: ,,Paskambink į oro uostą ir sužinok, kada lėktuvas į Palangą“. Įsodina mane į ,,Volgą“ ir veža į oro uostą. Nusiperku bilietą (kaip dabar prisimenu, su mokinio pažymėjimu kainavo 3,5 rublio). Po valandos nusileidžiam Palangoje. Visi keleiviai eina terminalo link, o aš pralendu pro lėktuvo apačią, pereinu nusileidimo ir pakilimo taką ir drožiu laukais: mano gimtieji namai – už kokių 2 km. Ten susirandu reikiamus negatyvus ir tuo pačiu trumpiausiu keliu grįžtu į oro uostą. Į Vilnių grįžtu paskutiniuoju reisu.
Kitą rytą draugijos fotolaboratorijoje ėmė spausdinti nuotraukas. Kaip jaunimas sako, buvau ,,apakęs“. Gyvenime nebuvau dar matęs ir rankose laikęs tokio dydžio nuotraukų, 50x60 cm... Tiesa, kur ir kam jos bus naudojamos, man niekas neaiškino. Ką tik buvau įstojęs į Vilniaus universitetą, anuomet Lietuvoje vienintelį, studijavau žurnalistiką, kai man paskambino ir pakvietė į parodos atidarymą. Tik tada supratau, kad tapau pirmosios Lietuvos jaunųjų fotografų parodos dalyviu. Po atidarymo susirinkome Meno darbuotojų rūmuose (ten dabar Prezidentūra), kur vyko parodos aptarimas, ir mums visiems teko dėstyti mintis apie fotografiją, dalytis ateities planais. Ten išgirdau, kad visa mūsų septyniukė in corpore buvome priimti į Lietuvos fotomeno draugiją (gerai nepamenu, gal R. Požerskis jau buvo narys), o aš tapau tuo metu pačiu jauniausiu jos nariu. Man fotografija buvo, yra ir iki tam tikros dienos bus pats geriausias, mylimiausias ir prasmingiausias hobis.
P. S. Šį įvykį primena parodos katalogas – trumpai pristatomi autoriai, publikuojamos po tris jų nuotraukas.