Žinoma,gaila,kad jūsų karjera didžiojoj scenoj baigėsi pirmu vaidmeniu..:/
Truputį istorijos. 1957 m. liepą suplevėsavo pirmoji Vilniaus Universiteto darbo ir poilsio stovyklos (SSB) vėliava. Tuometinio Istorijos ir filologijos fakulteto komjaunuoliai per 100 dienų pastatė Žilinų (Varėnos raj.) kultūros namus. Prieš keletą dienų skambinau į Varėnos savivaldybę ir pasitikslinau ar tas pastatas dar ,,gyvas“. Mane patikino, kad po rekonstrukcijos čia įrengta sporto salė. Šaunu. 1977 metais minint šio judėjimo dvidešimtmetį prie Vilniaus sporto rūmų įvyko trečiojo semestro atidarymas. Po iškilmingų kalbų studentai išvyko į rajonus ,,kelti“ žemės ūkį. Ganėtinai keistas sumanymas buvo, praktiškai mes neturėdavom normalių atostogų. O rugsėjo mėnesį grįžus į auditorijas, neužilgo vėl išvažiuodavom bulvių kasti. Taigi, mokėmės, dirbom ir kultūrą kaime ,,skleidėm“. Gražus faktas, kad kultūros namus pastatė, mano žmona teigia, kad ji su savo kurso draugais mūrijo naujos kiaulidės sienas. Žinant jos statybų įgūdžius, tai tikėtina, kad to pastato seniai nebėra. Tiesa, be darbo kolūkio laukuose ir statybose, mes dar retkarčiais turėjom rengti įvairius vakarėlius kolūkiečiams. Mūsų kurse buvo daug gabių literatų, be didelio vargo parašė linksmą pjesę. Atėjo metas pasidalinti vaidmenimis. Jūs nepatikėsit, bet man teko suvaidinti pagrindinį herojų. Mano pečius užgulė didžiulė atsakomybė. Prisipažinsiu, kad tai buvo mano pirmas ir paskutinis vaidmuo didžiojoje scenoje. Iki šiol prisimenu salės reakciją, kurso draugų džiūgavimus, nes aš suvaidinau... bulvę... Pabandykit patys tą padaryti ir įsitikinsit, kad tai beprotiškai sunku.