Rudenį, kai šalta ir šlapia Kažkur ėjau.
Pasiklydau...
Užkliuvau ir... nutrūko tos virvutės, kuriomis Mane laikei, su Manim žaidei.
Nebeturi žaisliuko - užjaučiu, Man labai gaila.
Kodėl pati Laimingiausia diena Lygiai po Penkių metų turėjo virsti pragaru?
Kai tik po dviejų dienų suvokiau, kas įvyko.
Net verkt negalėjau iškart.
Verkiau iki dusulio, iki viso kūno drebulio tik po 22 dienų nuo to, kas atsitiko.
Daugiau niekada šito nebebus ir Aš galiu gyventi toliau ir pagaliau būti Žmogumi.
Lėlė nemokėjo šypsotis, džiaugtis. Mokėjo tik be perstojo kentėti ir verkti, bet to Ji nė kiek nesigėdijo. Niekada nesidangstė ,,amerikietiškų šypsenų" kaukėmis.
Esu dėkinga net už skaudžias pamokas, nes nieks nevyksta veltui.
Po to visada ateina Atpildas. KIEKVIENAM už viską...
Po aštuonių metų Lėlė tampa Žmogumi, kuris mokės šypsotis ir būti pati laimingiausia.