Lydėjau saulę akimis,
Dėkodamas už dieną.
Kaip ąžuolai, tik šakomis,
Aš gaudžiau vėjo šnabždesį kiekvieną.

O vėjas man kartojo tyliai,
Kad nepamirščiau ligi ryt
Tų, ką širdyje myliu,
Kam dar nespėjau gero padaryt...

Ir vėl, pavasariams sugrįžus,
Ateisiu saulės išlydėt,
O vėjui, ilgai dainai pasiryžus,
Lakštingala pradės čiulbėt.

Atskris gegutė paskaičiuoti
Dar būsimų saulėlydžių,
O ąžuolo šakomis vėjo gūsiai
Nešios tą žinią iki paryčių...