Žmonės miega. Jie labai giliai miega. Nors galvoja, kad gyvena. Savo galvose jie turi susikūrę šimtus iliuzijų ir konstruktų, kaip turėtų būti ir kaip neturėtų. Kasdien jie vis storiau apvynioja savo Širdį sluoksniais nereikalingų pareigų, nuolankumo, susilaikymo ir susitaikymo, kaltės sau ir kitiems. Širdis juk gyva, o tu ją dusini. Jos balsas pamažu slopsta ir tu pradedi jos nebegirdėti, o ji ten taip tavęs šaukiasi... Giliai giliai viduje tas balsas retkarčiais prasimuša, bet išgirdęs, ką ji tau sako, akimirksniu nusuki ausis, nes tu supranti, kad ji pasakė tai, nuo ko tu vis bėgai ir ko sau niekaip nepripažinai – esi visai ne ten ir darai visai ne tai, ko šaukiasi ir ko trokšta tavo Širdis. Bet tu ją užčiaupi, nes protas tau kartoja, jog nebeturi jėgų išsikapanot iš to klampaus džiūstančio dumblo. Bet tu tik pabandyk. Nes ten, kur gleivėja dumblas, dažnai visai čia pat teka srauni upė ar ramiai alsuoja ežeras. Įstenk išjudinti rankas. Nors truputį. Sausa dumblo pluta sutrūks, tu išbrisi, nedrąsiai nusiprausi toje upėje ar ežere, kur žuvys tau glostys pėdas, prasigiedrijęs dangus dovanos saulę, kur paukščiai kurs gražiausią giesmę, o vėjas atmerks tau akis... Tu jauti, kaip tirpsta, kaip krenta tie sunkūs ir taip tankiai sudėti šarvai nuo Širdies. Juk ji gyva, ji spurda. Ji nori lėkt, ji nori dūkt, ji nori šokt, ji nori mylėt, ji nori kurti. Kurti pačius gražiausius dalykus. Tu pagaliau nubundi iš to gilaus miego. Ir jūs šokat. Kartu.