Eidamas per gyvenimą sutinki daugybę žmonių ir kiekvieną iš jų tu matuojiesi. Remdamasis savo sąmoningumu vertini kiekvieno sutikto vertybes, nuovoką, protą ir mąstymo modelius. Tada palygini su savaisiais. Jie sutampa arba ne. Tačiau gražiai bendrystei vien to nepakanka. Tikriausiai didžiausią reikšmę turi to sutikto žmogaus skleidžiama energija, vibracijos – neapčiuopiamas vidinis pojūtis, kuris vienareikšmiškai nusako, ar tu nori dalintis savimi ir savo laiku su tuo žmogum
i. Šitame pojūtyje nėra proto balso, šį jausmą skelbia vidus, tavo širdis. Ir tai nereikalauja jokio paaiškinimo, nes tu tiesiog jauti. Ir šis pojūtis būna beprotiškai stiprus, jis tave iškelia taip aukštai ir tai virsta pačiomis gražiausiomis tarpusavio dalybomis, bendryste. Toks buvimas susideda iš mažyčių momentų, akimirkų, kurios yra tokios nuostabios ir kurių nesinori kaip nors keisti ar savintis. Ir tavo vidus darosi toks pilnas. Pradedi suprasti, kad laimė nėra naujame automobilyje, naujame bute, naujame telefone ar maiše pinigų. Nes šitai juk išties yra tuščia. Laimė ir pilnumo jausmas gyvena tavo ir kiekvieno iš mūsų viduje. Vidus atsidaro tik tada, kai jo išklausome ir nustojame slopinę. Tai durys į save, į pačią nuostabiausią realybę.