Mėgstu tą paros metą, kai iki Saulės pasirodymo lieka geras pusvalandis. Man tai primena tylą prieš audrą. Viskas nurimsta ir, tarsi, sustingsta prieš naujos dienos pradžią. Bet ne! Ne viskas taip ramu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Štai, iškišusi galvą iš vandens, kažkur plaukia ūdra. Porelė gulbių kedena plunksnas. Kormoranų stovykloje kažkoks sujudimas. O už nugaros, trakštelėjus šakelei, pastebiu ramiai žolę skabančią stirną. Gamta niekada nemiega. Ir lengviausia tai pastebėti tuo metu, kai įprastai miegame mes.