Vakarykštė diena – diena be spalvų. Vakar buvo vėjuota ir lietinga. Stiprūs vėjo šuorai taškė ežero vandenį tiesiai man į veidą. Bet, gal, tai buvo net ne ežero vanduo, o lietaus lašai.. Buvo tamsu, buvo šalta, o aš buvau vienišas. Panaši buvo ir mano nuotaika. Galbūt dėl to ir jaučiausi ganėtinai įkvėptas? Kaip ten bebūtų, padariau kelis kadrus, o tada atsisukau veidu į vėją ir ežerą. Ir taip stovėjau, kol lašai čaižė mano veidą, o pašėlęs vėjas pūtė lauk visas mintis. Stovėdamas jutau stiprų ryšį su stichija. Ryšį su savastimi.