...Mano kojos ne kartą lietė pelkės dugną. Keliaujant vanduo susidrumzdavo. Norint, kad viskas nurimtų pirmiausiai pačiai tekdavo nurimti. Laukti kol viskas aplink nusistovės, visos žolės ir dumblai nusės į savo tamsią gelmę. Niekada nepasieksi savos properšos pelkėje, nesudrumzdamas visko aplink. Ir tik išlaukus, išbuvus, panėrus... tame vandenyje atsimerksi, ir galėsi matyti...